Balandžio 19-23 dienomis Vilniaus ir Klaipėdos publikai buvo suteikta nepaprasta galimybė prisiminti vieną šviesiausių Lietuvos teatro įvykių – Rimo Tumino spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatras, į Lietuvą atvežęs 2014-aisiais pastatytą spektaklį, savo gastroles skyrė aktoriaus Vytauto Šapranausko (1958–2013) atminimui.
Režisierius R. Tuminas ne kartą buvo užsiminęs V. Šapranauskui, kad kvies jį į Maskvą kurti Chloinės Genecho vaidmens. Tačiau aktorius su savo gyvenimu nusprendė pasielgti kitaip. Tad jo vaidmuo maskviečių spektaklyje atiteko aktoriui Viktorui Dobronravovui (g. 1982).
Šis teigė jautęs didžiulę atsakomybę vaidinti lietuvių publikos akivaizdoje. „Kai spektaklį rodome Maskvoje, esu tik jaunas artistas šalia teatro grandų. O Vilniuje mano vaidmeniui skirtas nemažas dėmesys. Pasakysiu štai ką: per konferencijas man niekas neužduoda klausimų. Sėdžiu sau kraštelyje, o čia priešingai – „pone Dorbronravovai tą“, „pone Dobronravovai aną“. Lyg būčiau stebimas didinamuoju stiklu“, – sakė Chloinės Genecho vaidmens atlikėjas.
Spektaklis, sukurtas Grigorijaus Kanovičiaus romanų motyvais, pasakoja, kaip XX a. akmentašys ir našlys Efraimas Dudakas iš mažo Lietuvos miestelio keliauja į Vilnių, kur suimtas jo sūnus, šovęs į generalgubernatorių. Efraimą lydi jo kaimynas vandenvežys Šmulė Senderis, taip pat skurstantis, beveik išprotėjęs Avneris Rozentalis – padegėlis bakalėjininkas.
Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro gastroles surengė neseniai įsteigtas Vytauto Šapranausko fondas, lakoniškai vadinamas „Šapro fondu“. Jam vadovauja velionio aktoriaus sūnus Gytis Šapranauskas. Fondo vadovas teigė sieksiąs remti jaunuosius kino ir teatro aktorius, jų veiklą.
„Talentui reikia padėti, o vidutinybės prasimuš pačios, sakydavo mano tėvas. Tad pradėti norėjosi kuo nors didingu, gražiu, prasmingu. Iš pradžių svarsčiau atkurti lietuvišką spektaklį, tačiau pavyko padaryti kur kas geriau“, – sakė G. Šapranauskas.
Turbūt didesnės dovanos tėvo atminimui nebūtų galima sumanyti. Nebent svajotum apie V. Šapranausko gyvenimą įprasminančią monografiją, dokumentinį ar net vadybinį filmą.
„Yra ir tai mūsų planuose. Vaidybinis filmas, aišku, didžiulė svajonė, bet kaip ją pavyktų įgyvendinti, kol kas nepakanka vaizduotės“, – DELFI sakė 2013-ųjų balandį iš gyvenimo pasitraukusio aktoriaus sūnus.
J. Vachtangovo teatro gastrolės buvo rengiamos gana ilgai – dvejus metus.
„Džiaugiuosi, kad įvyko, nes tai turbūt geriau už paminklą. Ir tikrai prasmingiau – Chloinės vaidmuo tėvui buvo vienas mėgstamiausių“, – sakė G. Šapranauskas.
Milžiniškų pastangų reikalaujanti iniciatyva neapsiėjo ir be profesionalių Gretos Cholinos vadybos sugebėjimų.
Kas būtų, jeigu būtų... Gal kitomis aplinkybėmis V. Šapranauską šį savaitgalį būtume išvydę vaidinantį su Maskvos kolegomis. Mėginant svarstyti apie tai, sūnus tarė:
„Yra kaip yra. Jis taip pasirinko. Galiu tik pasidžiaugti, kad Viktoro vaidyba mane maloniai nustebino Siela verkė iš laimės, nes sukilo tiek gerų prisiminimų. Buvo akimirkų, kai pamanydavau, kad scenoje – mano tėvas“, – susigraudino Gytis.
