Pirmasis tai padarė Hectoras Berliozas. Šokiruojantis „Fausto pasmerkimas“ pirmąsias žiūrovų ovacijas išgirdo 1846 m. gruodžio 6 d. Paryžiaus Opéra-Comique.
Kitas prancūzų kompozitorius Charles’is Gounod savąjį penkių veiksmų monumentą „Faustas“ pastatė 1859 m. kovo 19 d. Paryžiaus operoje Théâtre Lyrique.
Italų kompozitoriaus ir libretisto Arrigo Boito operos „Mefistofelis“ premjera įvyko 1868 m. kovo 5 d. Milano teatre La Scala.
Po daugiau kaip 40 metų šio nemirtingo veikalo ėmėsi vokiečių kompozitorius Ferruccio Busonis, kurio operos „Daktaras Faustas“ premjera įvyko 1925 m. gegužės 21 d. Dresdeno Sächsiches Staatstheater.
Išskyrus Gounod „Faustą“, kitos operos didelio pasisekimo nesulaukė. Niujorko Metropolitan Opera 1883 m. suskambo „Fausto“ garsai, po dviejų mėnesių įvyko „Mefistofelio“ premjera, po trylikos metų parodytas „Fausto pasmerkimas“. Šis spektaklis buvo repertuare ir 2009–2010 m.
Nieko keista, kad Vilnius City Opera (VCO) įkūrimo dešimtmečiui Dalia Ibelhauptaitė pasirinko būtent „Faustą“. Premjera įvyko 2017 m. vasario 15 d. Su puikiai pažįstama komanda (scenografas Dickas Birdas, šviesų dailininkas Peteris Mumfordas, kostiumų dizaineris Jonas Morrellis) lietuvė, gyvenanti Didžiojoje Britanijoje, sukūrė tikrą stebuklą. Siautulinga, grandiozinė, „Bohemos“ laikus menanti opera – pirmas VCO spektaklis su baleto numeriais, kuriuos sukurti padėjo choreografas Johnas Rossas.
Spektaklio pradžioje publika išvydo juoda marška uždengtą sceną, kurios centre – senojo daktaro Fausto kabinetas, apkrautas knygomis, žvakidėmis, kitokiomis puikiai padarytomis smulkmenomis. Ruseno net židinys, prie kurio šildėsi senjoras, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje. Gražias ryto šlovinimo giesmes atliko užkulisiuose dainuojantis choras.
Edgaro Montvydo ir jauno solisto Diego Silvos, neseniai debiutavusio Metropolitan Opera, sukurtas Faustas – į neviltį puolęs žmogus, nenorintis gyventi, nebemokantis niekuo džiaugtis.
Plieskiant raudonai šviesai pro dūmų uždangą į sceną įžengia Almo Švilpos ir Tado Girininko sukurtas spalvingiausias operos personažas – Mefistofelis.
Vokietijoje gyvenantis, į Lietuvą retkarčiais užsukantis bosas-baritonas Švilpa tiesiog tobulai perteikė Šėtono įvaizdį, tačiau vietomis jautėsi, kad truputį trūksta žemų natų, norėjosi, kad solistas vos vos pažemintų balsą, truputį jį pritildytų. Girininkas, būdamas bosas, žemąsias natas sudainavo puikiai, bet tokiomis emocijomis, kokias perteikė Švilpa, netryško.
Mefistofeliui sudarius paktą su Faustu, publika perkeliama į kabaretą. Nukritusi uždanga atvėrė Paryžiaus gatvę su kavinėmis, pūstas sukneles vilkinčiomis damomis, garbingais ponais ir... stilizuotais jaunuoliais, kurie talkino scenos darbininkams, patys atsinešdami rekvizitą.
Vyrai plikomis kojomis ir apnuogintomis nugaromis vilkėjo odinius, aptemptus, juodus drabužius. Per salę nusirito šurmulys – publika pastebėjo ir apkalbėjo jaunuolius, sujaukusius operos stilistiką.
Vagnerio, kurį dainavo Šarūnas Šapalas ir Rokas Šveisteris, monologą nutraukė Mefistofelio kupletai. Atlikęs savo numerį, velnias išsitraukė falą ir iš jo pilstė vyną svečiams.
Pirmąjį operos veiksmą baigė ne itin sinchroniškas šokėjų pasirodymas. Tada Paryžiaus centro šurmulį pakeitė jauki senamiesčio gatvelė su Marijos biustu, užkaltais gyvenamojo namo langais ir keliais prancūziškais užrašais.
Lana Kos ir Nathalie Manfrino, debiutavusios su „bohemiečiais“, įrodė, kad Ibelhauptaitė neapsiriko, pagrindiniam Margaritos vaidmeniui pasirinkusi šias jaunas talentingas solistes. Pagarbos nusipelno Jovita Vaškevičiūtė (Marta) ir Ieva Prudnikovaitė (Zybelis), visus 5 vakarus vaidinusios be dublerių.
Pirmi du veiksmai truko net dvi valandas. Po ilgokos ir „bohemiečiams“ gana neįprastos pertraukos antrojoje spektaklio dalyje pamatėme Margaritos brolio Valentino (Laimonas Pautienius, Bogdanas Baciu) ir Fausto dvikovą, „diriguojant“ Mefistofeliui. Bogdanas Baciu, atskleidęs savo balso galimybes, sulaukė šūksnių „bravo!“
Laimonas Pautienius taip gerai nepasirodė, tačiau jo vaidyba buvo tikrai puiki. Emocijos, degančios akys už sesers garbę ir teisybę – šis solistas nustebina kiekviename VCO spektaklyje.
Kai Valentinas prakeikia seserį ir miršta, scena transformuojama į katedrą. Tai bene įspūdingiausia spektaklio dalis – gyvi žmonės sustingsta šventųjų pozomis, Komuniją atgailaujantiems už nuodėmes dalija Šėtonas. Jam po kojomis iš skausmo ir nevilties puolusi Margarita išgirsta, kad negalės melstis, prašydama Dievo pagalbos.
Tamsos tarnai išgąsdina besimeldžiančiuosius ir veiksmas nusikelia į Valpurgijos naktį. Suskambus muzikai, šventųjų skulptūros atgyja, nusirengia iki apatinių ir prasideda erotiškiausias, pornografijos elementų turintis baleto numeris. Siautulingą orgiją Mefistofelis stebi, užlipęs ant pakylos. Iš stovo ištraukę kryžių, šokėjai tempia jį ant nugarų, primindami Kryžiaus kelią.
Opera baigiasi beprotnamyje, kuriame Margarita atsidūrė po kūdikio nužudymo. Faustas su Mefistofeliu nori ją išlaisvinti ir kviečia eiti kartu, bet ši nesutinka.
Didingai operai prireikė net dviejų chorų – Kauno valstybinio (vadovas Petras Bingelis) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų suburto ansamblio (vadovas Artūras Dambrauskas). Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius) vietomis net nustelbė solistus ir chorą. Galbūt todėl maestro sulaukė ne ką mažiau ovacijų negu pati režisierė.
Per dešimt VCO gyvavimo metų publika išvydo daug puikių veikalų – „Bohema“, „Užburtoji fleita“, „Pajacai“, „Svynis Todas: demonas kirpėjas“, „Oneginas“, „Pelėjas ir Melisanda“, „Toska“…
Tačiau tiems, kurie apsilanko Kongresų rūmuose, kyla ir klausimas, kaip tokioje salėje apskritai galima rodyti operas? Kaip įmanoma čia dirbti? Praėjimai visiškai užblokuoti, kilus gaisrui ar kokiam kitam pavojui, neišsigelbėtų niekas. Karštis balkone ir skersvėjo perpučiamas parteris – tikrai ne pyragai aptarnaujančiam personalui, kuris turi reguliuoti kondicionavimo sistemą.
Po e-Karmen premjeros pernai rudenį Vilniaus koncertų salėje Compensa imta klausinėti, kodėl „bohemiečiai“ savo spektaklių negalėtų rodyti ten? Daug daugiau erdvės, kur kas didesnė scena.
Vis dėlto režisierė padarė teisingą sprendimą, pasirinkusi „tragišką“ Kongresų rūmų sceną – arti sėdinčio orkestro skambesys toks galingas, kokio neišgirsi jokiame kitame Lietuvos teatre, prieš akis lakstantys solistai ir stūksančios dekoracijos perteikia viską, kas norėta pasakyti operos statytojų ir pačių solistų. Be to, atsiveria scenos virtuvė – kai nueinantis choras praskleidžia širmą, pro ją matyti fojė su visu rekvizitu. Tikrai puikus sprendimas. Jeigu salės akustika prasta, tą kompensuoja orkestras ir choras, derantys kaip vienas kūnas.
Dešimtmečio premjera tituluojamas „Faustas“ pranoko publikos lūkesčius ir suteikė žiūrovams didelį malonumą. Belieka pasidžiaugti dar vienu Dalios Ibelhauptaitės kūriniu ir palinkėti sėkmės, artimiausiuose spektakliuose taisant klaidas.
