Penktadienio vakarą gausus žiūrovų būrys susirinko į „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ besivaržančio filmo išskirtinį seansą.
A. Blaževičius Lietuvos kine sužibėjo antruoju savo filmu „Dešimt priežasčių“ (2011 m.), apdovanotu „Sidabrine gerve“ už geriausią metų trumpametražį vaidybinį filmą. Už vaidmenį „Dešimt priežasčių“ kino ir teatro aktorius M. Repšys taip pat atsiėmė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą. Visuose režisieriaus darbuose vaidinantis aktorius pagrindinį personažą įkūnija ir naujausiame režisieriaus filme „Šventasis“.
„Šventojo“ tarptautinės premjeros įvyko prestižinių Varšuvos ir Busano kino festivalių konkursinėse programose. Minsko kino festivalyje „Listapad“ filmui atiteko specialusis žiuri prizas. Lietuvos kino ekranus „Šventasis“ pasieks rudenį.
Dalijamės režisieriaus mintimis po kol kas pirmojo ir vienintelio seanso „Kino pavasaryje“.
– Pirminis filmo pavadinimas buvo „Krizė“. Kodėl nusprendėte pakeisti filmo pavadinimą?
– Kai sugalvojome filmo idėją, pavadinimas nuo pat pradžių buvo „Krizė“. Tačiau, kam jį bepasakydavome, išgirsdavome, kad Lietuvoje niekas neis į taip pavadintą filmą. Pasidomėjus šio pavadinimo istorija, paaiškėjo, jog visi taip pavadinti filmai, serialai buvo labai nesėkmingi. Tad pakeitėme. „Šventasis“ atsirado labai natūraliai.
– Aiškiai įvardijate, kad tai yra 2008 metai – laikas, kai į žmonių gyvenimus įsiveržė ekonominė krizė. Kodėl jums norėjosi nagrinėti šią temą ir kokias dar krizes galime pamatyti filme?
– Man atrodo, kad tuo metu ne tik Lietuvą, bet ir visą Europą buvo apėmusi krizė. Mano kursas 2009-aisiais baigė Muzikos ir teatro akademiją, išėjome į pasaulį – tiesiai į krizę. Tai buvo labai stipru.
Kai stojome, visi sakė, kad tikrai bus darbo – filmus, reklamas kursite, televizijoje jūsų lauks išskėtę rankas. Ir taip toliau. Aišku, nieko panašaus nebuvo. Prisimenu daugelį kursiokų, kurie tada šnekėjo, kad niekada nestos į magistrantūrą. Bet baigėsi bakalauras ir visi norėjo stoti, kad galėtų per krizę kaip nors prastumti dvejus metus. Norėjosi kalbėti apie bendrą krizę. Vertybinę turbūt, nors šis žodis dabar stipriai nuvalkiotas.
– Filmo laikas įvardytas aiškiai, tačiau erdvė nėra tokia apibrėžta – mažas miestelis. Kodėl norėjosi pažvelgti į periferiją, bet neįvardyti, kur ši vieta yra?
– Nesinorėjo įvardinti konkretaus miesto, nes tokių vietų šalyje daug. Esu daug dirbęs ir tebedirbu su edukaciniais projektais, tad teko matyti nemažai Lietuvos. Krizė ten juntama ypač smarkiai. Gyvename Vilniuje, čia yra 600 tūkst. gyventojų ir viskas tvarkoje.
Nuvažiuoji ten ir ten nieko nėra. Pamenu vieną ketvirtokų klasę, kurioje buvo dešimt vaikų. Šešių tėvai jau buvo emigravę. Jie laukė, kada vaikai baigs keturias klases ir jie galės juos pasiimti kartu. O iš likusių keturių – trijų tėvai planavo emigruoti. Norėjosi parodyti tą kraštutinumą.
– Filmą rodėte kitose šalyse. Gal galite pasidalinti žiūrovų reakcijomis.
– Reakcijos buvo geros ir kartu labai skirtingos. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje žmonės nereagavo į humorą. Jie labiau akcentavo kino kalbos subtilybes. Varšuvoje buvo identiškai kaip Lietuvoje. Vokietijoje ir Italijoje žiūrovams buvo labai svarbi politika ir socialiniai klausimai. Skirtingos tautos atkreipia dėmesį į visai kitus dalykus. Niekas taip nereagavo į humorą kaip Lenkijoje ir Lietuvoje.
– Kaip filme atsirado vaikinas, kuris matė Jėzų Kristų?
– Norėjosi parodyti krizę iš esmės. Man nuo paauglystės labai patiko Federico Fellini filmas „Saldus gyvenimas“. Jame yra scena, kai vaikai pamato Mergelę Mariją. Kyla didžiulis sąmyšis – būrys žurnalistų, milžiniškas įvykis...
Jei dabar kas nors panašaus nutiktų, man regis, niekas nesureaguotų. Dabar vienintelė vieta, kur gali transliuoti tokius dalykus, yra „Youtube“ ir feisbukas. Filmo personažas ten ir mėgino kažką pasakyti pasauliui.
Iš tiesų vėliau suradome panašų vaizdo įrašą, kuris turėjo labai nedaug peržiūrų ir kuriame vaikinas kalbėjo apie Jėzų Kristų, kad artėja pasaulio pabaiga, ir mes visi turime gelbėtis. Tad per daug neprisigalvojome.
– Kaip atrinkote aktorius filmui? Ar jau iš anksto žinojote, ką kviesite vaidinti?
– Nuo pat pradžių planavome kviesti M. Repšį ir Gelminę Glemžaitę, nes prieš tai kartu dirbome. Jie yra labai geri aktoriai ir labai tinka tokiam realistiniam kinui. Gana anksti atsirado Indrė Patkauskaitė ir Darius Meškauskas. Visus kitus aktorius pasikvietėme kiek vėliau.
