Kiek žinoma, bendraamžiai A. Mončys ir L. Šepka tiesiogiai nebuvo susitikę (A. Mončys Paryžiuje galėjo matyti sovietmečio kultūrinės spaudos publikacijas apie L. Šepkos kūrybą).
Bet abiejų menininkų gyvenimas buvo pažymėtas tos pačios kūrybinės aistros. Kita vertus – tremtinio drama. L. Šepka – Pandėlio atstumtasis, gyvenęs žeminėje, dūminėje pirkioje, ketveriems metams valdžios ir giminių ištremtas į Vilkaviškio Didvyžių senelyną. A. Mončys ilgai gyveno Prancūzijoje, bet nepriėmė šios šalies pilietybės, netikromis pavardėmis susirašinėjo su sovietinėje Lietuvoje likusiais giminaičiais.
L. Šepkos ir A. Mončio kūryba kartais tiesiog nuostabiai susijusi temomis, formų išraiškomis – nuolatiniais gyvybės, meilės ir mirties ženklais. Tarkime, L. Šepkos siužetai: Kristus, Marija, angelai, šventieji, A. Mončio abstrahuotas medinis „Rūpintojėlis“, „Meilė“, piešinys „Gimimo pranešimas“.
Arba tradiciniame Lietuvių mene sutinkamos grandinės, išdrožtos iš vieno masyvo. Alantos parodoje – A. Mončio didelis, iš stambių kaštono medžio žiedų sunertas „Karalius – tinginys“, L. Šepkos – medinių grandinių detalės iš paminklo broliui Petrui.
Rankos: A. Mončio akmeninis reljefas „Ranka-mėnulis“, medinė „Ranka“, L. Šepkos kelios atskiros medinės rankos šventųjų statuloms arba išdrožtas naujametinis sveikinimas su dviem besisveikinančiomis rankomis.
Paukščiai: dešimt mažų ir didelių L. Šepkos paukščių, likusių iš kompozicijos „Paukščių balius“ (1970–1972), A. Mončio „Paukštis“, „Paukščio galva“ ir spalvoti paukščiukai-švilpukai, kuriuos dailininkas nulipdė trims savo vaikams švilpauti.
Mirties pavidalai: A. Mončio kaulinė moteris, lipanti laiptais, piešta „Kaukolė“, didelis medinis kabantis „Skeletas I“, L. Šepkos aštuoni nukryžiuotieji su išdrožtais kančios įrankiais ar pasižadėjimo žodžiais.
Abu Alantos parodos autoriai – savamokslis L. Šepka ir profesionalas A. Mončys – tai gyvastinga, beveik prigimtinė formos pajauta, lietuviško meno tradicija, panirusi į sakralines krikščionybės versmes, sąmoningai arba intuityviai išgyvenusi XX amžiaus egzistencializmą.
Alantos dvaro galerijos paroda sudaryta iš kūrinių, paskolintų iš Karolinos ir Arūno Paliulių privačios kolekcijos, Paryžiuje gyvenančio A. Mončio sūnaus Jeano Christophe'o Moncys rinkinio, Eleonoros ir Vlado Žukų kolekcijos, Rokiškio krašto muziejaus ir Palangos Antano Mončio namų-muziejaus fondų.
Ekspozicija papildyta fotografo Algimanto Kezio (1928–2015) darytais A. Mončio paryžietiškais portretais, dviem Henriko Gulbino ir Ugnės Karvelis sukurtais filmais apie A. Mončį, dokumentininko Rimanto Šilinio filmu apie L. Šepką „Pasirašau – arkitektas“ (1972), kun. Alfonso Jančio (1954) ir Petro Dūdos (1977) sukurtais L. Šepkos foto portretais.
Paroda „Aukštaičių ir žemaičių sąjunga – Lionginas Šepka ir Antanas Mončys“ Alantos dvaro galerijoje veiks iki birželio 30 dienos.
