Pakalbinti T.Marcinkevičiūtę naujos poezijos knygos pasirodymo proga „Savaitraštis Kaunui“ paprašė netikėto autoriaus – jos vyro, taip pat poeto Gintaro Patacko. Pokalbis, prasidėjęs poezijos lankose, galiausiai nuvingiavo į Visatos platybes.
„Netikiu, kad mes esame vienintelės protingos būtybės, gyvenančios Visatoje, ir manau, jog visa mūsų civilizacija sparčiai bręsta tam, kad kada nors būtų pasiruošusi draugiškai susitikti su kitų civilizacijų atstovais“, – savo vyrui sakė poetė.
– Tautvyda, „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlės“ serijoje ką tik pasirodė naujausia tavo knyga. Kelinta ji tau?
– Turbūt tik pačiam autoriui aktualu žinoti, kiek knygų yra išleidęs, nors skaičiuoti net savo paties knygas ir jam yra ganėtinai nuobodu. Bet jų skaičius nuolat keičiasi kaip vietoje nestovintys autobusai naujoje Kauno autobusų stotyje ar vaikiško kaleidoskopo paveikslėliai. Kad keliaujantys skaitytojai žinotų tikslų knygų transporto išvykimo bei atvykimo laiką ir pagal jį galėtų derinti savo dvasines keliones, pasakysiu: naujausias leidinys yra dvylikta mano originali poezijos knyga.
– Koks jos sudarymo principas?
– Šios knygos iniciatorius ir projekto vadovas yra poetas Petras Palilionis. „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlės“ serijoje leidžiamos „Poezijos pavasario“ laureatų knygos. Aš esu tik penktoji poetė moteris, kurios kūryba išleista šioje serijoje. Be abejo, dėl to, kad ir moterų laureačių, palyginti su laureatais vyrais, santykinai yra labai mažai. Jaunystėje moterys žymiai dažniau rašo eilėraščius nei vyrai, bet pakeliui į poezijos viršukalnes skaičius mažėja – jos lieka pakelės stovyklose kartu su atlydėjusiais šerpais. Pasiryžusių kopti į Everestą telieka vienetai.
Man buvo iš anksto pasakyta, kiek eilėraščių turi būti knygoje, todėl ją sudariau beveik intuityviai, atsiprašydama tų savo eilėraščių, kurie galėjo patekti į šią knygą. Tai buvo savotiškas pasitikrinimas kritišku žvilgsniu aprėpiant visą savo kūrybą ir iš jos atsirenkant tik tuos eilėraščius, kurie susiję su svarbiais gyvenimo momentais ir kažką lėmė. Tad, manau, knygos sudarymo principas kaip princas šiuo atveju teisingai valdė mano poetinę karalystę.
– Ką gali pasakyti apie poetinį įkvėpimą?
– Ne veltui poetai šią visą jų esybę išjudinančią ir užvaldančią būseną vadina įkvėpimu, taip pažymėdami jo svarbą kūryboje. Juk net nerašantis žmogus turi pirmiausia įkvėpti oro, kad galėtų funkcionuoti visas jo organizmas. O poetams įkvėpimas reiškia būseną, kai darniai veikia visi poezijai kurti reikalingi elementai – protas, emocijos, intuicija, kai tarsi sapne ar transo būsenoje rašiklis vos spėja fiksuoti žodžius, kurie lig tol glūdėjo gilios pasąmonės užkaboriuose ir dabar yra išvelkami į dienos šviesą, priima jiems suteiktą pavidalą.
Beje, įkvėpimas kartais poetą aplanko ir tada, kai jis nieko nerašo. Tai tarsi žaibo tvykstelėjimas sąmonėje, perveriantis visą kūną, emocijų priartėjimas prie užvirimo temperatūros ir paslaptis. Kažkokia stabdanti Gyvenimo Paslaptis, kurią reikia įspėti, kad ji ne būtų tavo vieno privati nuosavybė, o išreikštų tai, ką intuityviai jaučia kiekvienas žmogus, bet negali, nemoka išsakyti. Tiktai poeto emocijos ir poetą pasirinkusi forma turi būti paženklinti jo paties asmenybės herbo antspaudu.
Įkvėpimas gali aplankyti ir bedirbant, vien valios pastangomis. Bet rašytojas turi būti nugyvenęs nepaprastą eilinio žmogaus gyvenimą, kad vėliau kaip špokas užpultų savo gyvenimo medį ir išlasiotų iš jo prinokusias sąmonėje vyšnias.
– Tu anglistė, tavo diplominis darbas buvo susijęs su Williamu Shakespeare’u, nuo šio autoriaus daug nenutolai ir dabar. Kokių rašytojų kūrybą esi vertusi ir ką apskritai tau reiškia vertimai?
– Taip, didžiojo genijaus šešėlis lydi mane visą gyvenimą. Dar studijų metais kartais kažkur pasąmonėje sukirbėdavo mintis, kaip lietuvių kalba skambėtų W. Shakespeare’o sonetai, nes tuomet klausydama šekspyrologo Algio Tomo Geniušo speckursą suvokdavau sonetus angliškai. Tada nesigilinau į jau išverstų į lietuvių kalbą sonetų subtilybes, išvis neskaičiau W. Shakespeare’o sonetų lietuvių kalba. (Turėjo praeiti dar daug metų, kol ganėtinai įvaldžiau klasikinio soneto formą, kad galėčiau juos versti.) Bet buvau labai naivi, ėmiausi W. Shakespeare’o sonetus versti savo iniciatyva, dėl jų iš anksto nesitarusi su jokia leidykla, mat atrodė, kad išverstus bet kuri priims išskėstomis rankomis. Deja, nuo vertimo pradžios iki sonetų pasirodymo atskira knyga turėjo praeiti net 10 gražiausių mano brandos metų.
Nors lig tol egzistavo tik Alfonso Šešplaukio-Tyruolio JAV išleisti ir literatūrinę rinką užtvindę Aleksio Churgino sonetų vertimai, per leidyklų paieškos metą mane bene pusmečiu aplenkė Sigitas Geda, išleidęs sonetus atskira knyga. Tačiau ir mano išversti sonetai neužsigulėjo, buvo greitai išpirkti.
Teko bendradarbiauti su Valstybiniu jaunimo teatru – jis užsakė išversti W. Shakespeare’o „Užsispyrėlės sutramdymą“. Darbas buvo nelengvas, bet įdomus, juolab kad pasirodė, jog šios taip reikalingos teatrui pjesės iki šiol dar niekas nebuvo vertęs.
O paskui, praėjus ganėtinai nemažai laiko, vieną gražią dieną man paskambino režisierius Gintaras Varnas ir užsakė „Dramų stalčiaus“ projektui išversti W. Shakespeare’o pjesę „Kaip jums patinka“.
Dar vėliau pamečiui teko versti genialiojo anglo „Žiemos pasaką“ bei „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“. Tiesa, vienais metais gavau versti ir W. Shakespeare’o amžininko dramaturgo Christopherio Marlowe parašytą „Tragiškąją daktaro Fausto istoriją“. Tokie mano svarbesnieji vertimai.
O periodikoje išbarstyta daug mano išverstų anglų bei amerikiečių poetų kūrybos fragmentų – Ednos St. Vincent Millay, Sylvios Plath, Anne Sexton, Dylano Thomo, Julie Kane, Harvey L. Hix ir kitų poetų eilėraščių. O šiemet net nusišypsojo laimė – Lietuvos kultūros taryba iš dalies remia mano jau išverstos tragiškos lemties amerikiečių poetės S. Plath eilėraščių rinktinės išleidimą.
Ką man pačiai reiškia vertimai? Iš jų nepraturtėsi, bet, besigalynėjant su nepaklusniomis kalbos bangomis, galima pajausti malonumą, kurį, kaip įsivaizduoju, gali patirti prityręs banglentininkas.
– Ką dar planuoji nuveikti?
– Planuoti planuoju, nes bijau išeiti nepabaigusi to, ką man skirta nuveikti. Tačiau nenoriu būti apsišaukėlė ir paviešinti to, kas man dar pačiai neaišku, nes, jeigu būtų aišku, nebūtų įdomu gyventi ir kurti. Tačiau vis labiau įsitikinu, kokie teisūs buvo romėnai, pasikliaudami posakiu carpe diem, mėgaudamiesi tik šia diena ir savo džiaugsmo gyventi nepatikėdami rytdienai.
– Ką manai apie civilizacijos ateitį, apie mūsų ir mūsų vaikų ateitį? Gal galėtum truputį papranašauti, juk kiekvienas poetas yra ir šioks toks pranašas.
– Manau, kad mūsų civilizacija sparčiai iriasi į priekį, pasaulyje gimsta vis imlesni technikos naujovėms kūdikiai, ką ir kalbėti, jei pusantrų metų pyplys jau sugeba kažkokiu būdu paskambinti mamos mobiliuoju telefonu ir sava kalba išdėstyti troškimus.
Kiek technikos naujovių įdiegta vien per mano gyvenimą, kaip tai palengvina buitį! Sąmoningai nesakau, jog palengvina būtį, nes žmogaus prigimtis, deja, nepasikeitė – jai nesvetimos visos septynios didžiosios nuodėmės ir nuolatinis Dekalogo nepaisymas. O religiniai karai? Kiek niekuo dėtų žmonių žūsta per juos!
Pranašauti nepranašausiu, nes bet kuris pranašavimas, kaip jau pasimokėme iš pranašystės majų kalendoriuje, yra šarlatanizmas. Venkime netikrų pranašų ir jų keliamo chaoso sielose. Būkime tuo, kuo mus, krikščionis, pavadino Kristus – žemės druska ir pasaulio šviesa.
Tačiau aš netikiu, kad mes esame vienintelės protingos būtybės, gyvenančios Visatoje, ir manau, jog visa mūsų civilizacija sparčiai bręsta tam, kad kada nors būtų pasiruošusi draugiškai susitikti su kitų civilizacijų atstovais.
– Tu ir kelionės. Ką tau apskritai reiškia kelionės?
– Man pasisekė, kad jaunystėje dirbau gide ir teko nemažai pakeliauti po Sovietiją, dar nepakilus geležinei uždangai. Ir vėliau, prieš pat velikos deržavos subyrėjimą, pavykdavo ištrūkti kur nors toliau, įkvėpti laisvės oro gurkšnį. Daug pakeliavome ir su tavimi, mano vyre, poete Gintarai Patackai, o šiomis dienomis žiūrėjome tavo brolio Sauliaus sumontuotą videomedžiagą „YouTube“ apie mudviejų kelionę į Tailandą.
Kelionės man visada yra ne poilsis, bet iššūkis, dvasinis atsinaujinimas. Esu net išleidusi eilėraščių knygą tokiu pavadinimu – „K.E.Lionė“.
– Esi kaunietė ligi kaulų smegenų. Tavo vaikystės ir dabarties Kaunas – kuo jie skiriasi? Ko norėtum palinkėti gimtajam miestui?
– Taip, esu kaunietė ligi kaulų smegenų ir nuo gimimo – Kauno centro gyventoja. Kasdien pėdindama Laisvės alėja joje jaučiuosi saugiai kaip motinos įsčiose. Puikus buvo architektų grupės sumanymas paversti ją pėsčiųjų zona, nes dar iš savo vaikystės atsimenu alėją kaip dvikrypčio eismo gatvę, važinėjamą ilgų kaip zoologijos muziejaus anakonda autobusų.
Į Laisvės alėją iš E. Ožeškienės gatvės vedė daug pereinamų kiemų, jaukių vaikų žaidynėms užkaborių, T. Ivanausko zoologijos muziejaus pasažas ir dar daug visko. Bet, nepaisydamas visiems jau žinomų ir plačiai aptartų architektų klaidų, Kaunas gražinasi ir gražėja.
Apskritai man egzistuoja du Kauno įvaizdžiai: nepajudinamas vaikystės Kaunas, tvirtai įsirėžęs į atmintį, ir dabarties Kaunas, taip sparčiai kintantis, kad sąmonė nespėja prie jo įprasti. Bet net keliaudama po gražiausias pasaulio vietas pasiilgstu gimtojo miesto, o sugrįžus jis man atrodo lyg miniatiūrinis kurortas upių santakoje, besiglaudžiantis prie dirbtinės, bet vis dėlto jūros. Kurortas, kuriame patogiai išdėstyti teatrai, keli kino teatrai, įstaigos ir netgi parduotuvės – visa tai, ko gali prireikti miestiečio kasdienybei.
Tad Kaunui, geografiniam Lietuvos centrui, lyg širdžiai, varinėjančiai visos šalies kraują, norėčiau palinkėti plakti ritmingai netgi tada, kai yra apvelkama naujų statybų pastoliais, nes tos operacijos reikalingos žinant, koks šis miestas svarbus kauniečiams ir visai respublikai.
