Tarptautinio įvertinimo S. Eidrigevičius sulaukė ne tik už knygų iliustracijas (jis yra iliustravęs apie 40 knygų), bet ir už plakatus bei ekslibrisus. Tačiau ir tai neaprėpia viso menininko veiklos lauko – jis taip pat kuria koliažus, skulptūras, kaukes, o taip pat ir rašo. Jo knyga „Giedanti gaidžio galva“ dalyvauja metų knygos rinkimuose.
Su menininku kalbame apie tai, kaip jis mato Lietuvos gyvenimą ir jos problemas, apie knygų iliustravimą ir tai, kodėl jis taip mėgstamas Japonijoje.
„Man nepatinka, kai žmonės nuolankiai susitaiko su tuo, kad yra blogai“
– Jau kelis dešimtmečius gyvenate Varšuvoje – ar dažnai lankotės Lietuvoje?
– Taip, Lietuvoje lankausi dažnai, o pastaraisiais metais netgi dažniau negu visada. Pagrindinis mano vizitų tikslas – įvairios parodos, knygų ir meno mugės, vizitai Vilniaus dailės akademijoje ir kita. Taip pat jau dvi dešimtis metų rašau į žurnalą „Kultūros barai“.
– Ar stebite įvykius Lietuvoje?
– Taip, stebiu. Per internetinę televiziją matau pagrindines nacionalinio transliuotojo kultūrines ir žinių laidas, todėl žinau svarbiausias šalies naujienas ir aktualijas. Šia prasme net nesu išvykęs iš Lietuvos.
– Kokie įvykiai Lietuvoje jus labiausiai džiugina?
– Esu kultūros žmogus, todėl pirmiausia mane džiugina geros kultūrinės naujienos – Lietuvoje yra daug kokybiškų festivalių, pasirodo naujos knygos, atidaromos vertingos parodos, rodomi įdomūs spektakliai, vyksta geri koncertai. Trumpai tariant, mane labiausiai džiugina tai, kad dar yra žmonių, kuriem reikalingas tikras menas.
– O kas jums kelia priešingas emocijas, kas neramina?
– Kaip ir daugelį mane pirmiausia neramina emigracija – kodėl tiek daug jaunimo išvažiuoja į užsienį? Ar politikai neturi supratimo, kodėl taip vyksta? Čia reikia skubių ir esmingų permainų.
Ir mano sesers du sūnūs jau ne pirmus metus gyvena Anglijoje, dirba ir užsidirba. Keista – štai viename krašte gerovė auga, o kitame belieka guostis alkoholiu. Tad ir gyvenimas toks – pritrūksta žmonėms šviesos, vilties.
Manau, kad labai svarbus dalykas yra edukacija. Kalbu ne tik apie jaunimo mokymą, bet ir apie aukštus postus užimančius žmones. Turintieji valdžią nemėgsta pastabų ir pamokymų, tačiau be to jie negali augti. O kol nejausime nuolatinio poreikio augti, liksime stagnuoti ir klimpsime. Politikas kaip ir menininkas turi siekti kuo geresnio rezultato, priešingu atveju jis liks vidutinybe ir valstybė nepajudės į priekį.
Man nepatinka, kai žmonės nuolankiai susitaiko su tuo, kad yra blogai. Reiklumas, reiklumas ir dar kartą reiklumas – štai ko reikia, kad situacija keistųsi. Tiesa, reiklumo reikia ne tik kitiems, bet ir sau.
Tarmė – mano pasididžiavimas
– Kaip vertinate Lietuvos ir Lenkijos santykius?
– Tai labai plati tema. Manau, kad jie galėtų būti geresni, nes dažnai nenorime matyti, kiek daug bendro turi mūsų praeitis ir dabartis ir neįvertiname jungiančios meno galios.
Galiu papasakoti istoriją iš savo patirties. Mirus lenkų režisieriui Andrzejui Papuzińskiui, dalyvavau jo laidotuvėse. (Jis buvo sukūręs dokumentinį filmą „Septynios paslaptys pagal Stasį“.) Per gedulingus pietus užkalbinau šalia sėdėjusį nepažįstamą žmogų ir jis papasakojo istoriją apie tai, kaip dar būdamas mažas spaudoje pamatė mano piešinį, tačiau mano pavardės neįstengė normaliai perskaityti. Jis paklausė mamos – kodėl čia tokia ilga ir sunkiai perskaitoma pavardė? Mama jam atsakė, kad tai puikus menininkas, ir jeigu jis išmoks taisyklingai tarti jo pavardę, gaus aukštai lentynoje gulėjusią šokolado plytelę.
Tai mažas pavyzdys, bet jis rodo kaip menas gali jungti du kraštus. Deja, žiniasklaidai labiau patinka negatyvūs pavyzdžiai, todėl pilno paveikslo taip ir nematom.
– Kokie kultūros reiškiniai jums įdomūs ne tik Lietuvoje, Lenkijoje, bet ir pasaulyje?
– Reiškinių yra labai daug. Europoje nuolat atidaromi nauji muziejai – tai nuteikia optimistiškai. Itin smalsiai stebiu naująją architektūrą. Man įdomūs ne tiek reiškiniai, kiek konkretūs darbai, kurie įkvepia, suteikia jėgų darbui. Štai neseniai žiūrėjau filmą „Mėlynasis angelas“. Tai 1930 m. vokiečių juosta ir ji sugrąžino mano tikėjimą kino menu.
– Daug dirbate su knygomis – kuriate iliustracijas, ekslibrisus, o štai dabar parašėte poemą „Giedanti gaidžio galva“. Kaip atsirado ši poema?
– Poema atsirado labai paprastai – tiesiog mano galvą paglostė kažkieno paslaptinga ranka ir pasakė: „Rašyk“. Aš ir parašiau.
– O kodėl nusprendėte rašyti tarmiškai?
– Gimiau Mediniškių kaime ir išaugau su savo tarme. Ji yra manyje, tarmė – tai mano žymė ir autentiškumas, ji – mano pasididžiavimas. Norėjau rašyti apie save ir iš savęs, todėl negalėjau rašyti netarmiškai. Vaikystė – vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo etapų, todėl galima sakyti, kad ne tik rašau, bet ir piešiu Mediniškių tarme.
Pasakojantys paveikslai
– Daug žmonių Lietuvoje su jūsų darbais susipažino dar vaikystėje – vartydami vaikų knygas, kurias iliustravote. Tačiau paskutinioji Lietuvoje pasirodė dar 2008 metais, o ir prieš ją buvo didelė pauzė. Ar atsitraukėte nuo iliustravimo, ar tiesiog Lietuvoje nematome jūsų darbų?
– Knygos su mano iliustracijomis pasirodo nuolatos, tačiau ne Lietuvoje. Tiesa, pastaruoju metu Lietuvos leidėjai vėl prisiminė mane, todėl šioje Knygų mugėje pasirodys trys mano iliustruotos knygos. Tiesa, tai bus vertimai iš prancūzų ir lenkų kalbų.
– Nors piešiate vaikams, jūsų iliustracijose nėra „rožinio pasaulio“ – piešiniai yra ir kiek baugūs ir traukiantys juos vėl žiūrėti. Kokį pasaulį siekiate jais perteikti?
– Noriu parodyti savo regėjimo būdą – kaip matau vieną ar kitą kūrinį. Noriu, kad piešinys atskleistų ir pasakotų kaip ir tekstas.
Apskritai iliustracijos vaidmuo yra labai didelis – nuo jos gali priklausyti, ar žmogus iš viso paims knygą į rankas. O kai kurias atvejais knygos net perkamos pirmiausiai dėl iliustracijų. Idealiu atveju vaizdas ir tekstas knygoje turi eiti išvien ir bendradarbiaudami kurti meninę tikrovę.
Todėl pakeitus iliustracijas ar jas visai pašalinus, pasikeičia ir knygos suvokimas, jos kuriamas pasaulis. Štai, pavyzdžiui, italo Roberto Innocenti „Pinokio“ iliustracijos – labai detalūs piešiniai su tūkstančiais smulkmenų. Jie sukuria autentišką kūrinio pasaulį – naują „Pinokio“ versiją. Pagarbiai žiūriu į šio dailininko darbus.
– Esate kūręs ir suaugusiųjų knygų iliustracijas. Ar toks darbas skiriasi nuo vaikų knygų iliustravimo?
– Skiriasi, tačiau labai nedaug, nes kai piešiu vaikams – kuriu pasaką skirtą tiek mažam, tiek ir dideliam žiūrovui. Todėl kai iliustruoju suaugusiųjų knygas, mano darbas nelabai kinta.
Iš sutiktų žmonių atsiliepimų matau, kad ne vienoje valstybėje užaugo kelios vaikų kartos, kurioms įtaką darė mano kūryba. Smagu, kad tarp jų yra ir mūsų Prezidentė.
– Taip pat esate plačiai žinomas plakato meistras. Ar dar gaunate užsakymų jiems?
– Pastaruoju metu užsakymų plakatams nėra daug. Tačiau dėl to nesėdžiu rankų sudėjęs – turiu galybę veiklos: tapau, piešiu, rašau, dėstau, fotografuoju, sakau pamokslus jaunimui. Reaguodamas į tai, kas vyksta pasaulyje, tapau plakatinius paveikslus.
– Vasario 21 dieną Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaroma jūsų paroda. Kokie kūriniai ten bus eksponuojami?
– Parodoje norėjau pristatyti savo piešinių kelią. Tai beveik 45 metų laikotarpis – nuo 1973 m. iki šių dienų. Taip pat pristatysiu koliažus – tai jau pastarųjų metų darbai.
– Japonai – vieni labiausiai vertinančių jūsų kūryba. Kodėl būtent čia jūsų darbai sulaukė tokio atgarsio?
– Į šį klausimą tiksliai galėtų atsakyti tik japonas. Manau, japonai vertina mano kūrybos savitumą ir autentiškumą. Mano darbų nuotaika, susimąstymas, erdvė, metaforos – jiems artima ir suprantama. Japonai jaučia Mediniškių kaimo dainos jėgą.
