Naujausia „Lėlės“ premjera „Gėlių istorijos“ – visai šeimai skirtas lėlių spektaklis, kuriamas pagal pagal latvių rašytojos Annos Saksės literatūrinių pasakų knygą „Pasakos apie gėles“. Latvių prozininkės tekstą scenai adaptavo ir spektaklį režisuoja N. Indriūnaitė – ilgametė „Lėlės“ aktorė ir dramaturgė, teatre sukūrusi ne vieną jaukų, dvasingą ir meniškai turiningą spektaklį vaikams: „Baltos pasakos“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Sniego karalienė“.
Šįkart menininkė kartu su dailininke A. Paukštienė bei aktorėmis Sigita Mikalauskaite, Elvyra Piškinaite ir Almira Grybauskaite kvies mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius pasiklausyti istorijų iš gėlių gyvenimo.
Tai – nebe pirmas N. Indriūnaitės susitikimas su A. Saksės kūryba vaikams. Paklausta, kas pastūmėjo sugrįžti prie šios autorės tekstų, būsimojo spektaklio režisierė juokauja: „Ji vienintelė rašė apie gėles!“ Bet gėlės – tai ne šiaip sau pretekstas imtis kurti spektaklį vaikams.
„Apie spektaklį galima prišnekėti labai gražiai, o po to nieko ten nerasti. Ir atvirkščiai. Kurdama teksto adaptaciją šiam spektakliui, sąmoningai rinkausi linksmesnes A. Saksės parašytas pasakas. Ji jų daug prirašė liūdnų, net tragiškų – sakyčiau, neteisingai liūdnų. Į pasaulį galima žvelgti įvairiai, bet manęs tragizmu persisunkęs požiūris neįkvepia“, – sako režisierė.
Gėlės čia – ir metafora. Jos, viena vertus, gyvena savo gyvenimą. O iš kitos pusės, tampa tarsi apibendrintais įvaizdžiais: moteris-gėlė, mergina-gėlė... „Gėlių „biografija“ man artima“, – sako spektaklio režisierė.
Turbūt dėl to spektaklio kūrybinėje komandoje dominuoja moteriškasis pradas. Tačiau spektaklyje nuskambės ir tvirtas vyriškas balsas: tai kompozitoriaus Fausto Latėno muzikinės kompozicijos ir net paties kūrėjo įdainuotos dainos. „Fausto balsas – kaip ilgesio debesis. Amžinojo ilgesio, taip sakant“, – apie spektaklio intrigą juokauja „Gėlių istorijų“ kūrybinė komanda.
„Kiekvienos gėlės žiedas – lyg žmogaus gyvenimas, pro kurį galime praeiti ir taip nepastebėti jo grožio. O galime sustoti, užduoti klausimus ir klausytis. Trumpų istorijų. Graudžių ir liūdnų, juokingų ir absurdiškų. Tokių, kokie būna žmonių likimai. Spektaklyje siekiame kalbėti apie skirtingų žmonių, jų charakterių susidūrimus, vertybes, kurios atskleidžia kiekvieno iš mūsų gražiausias savybes, leidžia „sužydėti“... Kartais išties nepaprasta bendrauti su narcizais, tulpėmis, erškėtrožėmis, pelynais, šalavijais, žirniais – visokio plauko ir būdo žmonėmis. Tačiau meilė – geriausias sodininkas. Nugeni tai, kas nereikalinga: emocijas, ambicijas, iliuzijas – visas piktrožes. O kartais persodini į kitą vietą. Tada sodas žydi“, – apie spektaklį pasakoja režisierė N. Indriūnaitė.
