Valstybinio Vilniaus mažajo teatro, kuriame vyko R. Adomaičio jubiliejui skirtas vakaras, įkūrėjas ir tikrasis šeimininkas režisierius Rimas Tuminas teigė jaučiąs nuoskaudą dėl tokio valdžios požiūrio: „Negalima R. Adomaičio „praleisti“, neateiti. Tai – Lietuva, tai – žmogus, padaręs daugiau nei visi ministrai kartu sudėjus“, – kreipdamasis į R. Adomaitį ir publiką, rėžė režisierius R. Tuminas.

Pagrindiniu renginio akcentu, pačiam jubiliatui prašant, tapo teatrologės Daivos Šabasevičienės ką tik išleistos monografijos „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“ sutikimas. Todėl vakaro herojus į sceną neskubėjo, pasirodymui laukė geresnės akimirkos, tuo didindamas įtampą, kurstydamas intrigą.

Regimanto Adomaičio 80-mečio vakaras

Scenoje tiesiai priešais žiūrovus įsitaisė pučiamųjų orkestrėlis, kairiame krašte susėdo R. Adomaičio bičiuliai aktoriai. Priešingoje pusėje, uoliai aptarnaujamas Daumanto Ciunio ir Tomo Stirnos, veiklą įsuko bariukas.

Vakarą išsamiu pasakojimu apie R. Adomaitį pradėjo naujosios knygos autorė (bendraautorė) D. Šabasevičienė. „Tam tikru metu R. Adomaitis buvo tapęs mūsų tautos balsu“, – teigė teatro kritikė, turėdama omenyje okupacijos laiką ir nacionalinę savigarbą žadinusius aktoriaus vaidmenis spektakliuose „Mindaugas“ ir „Mažvydas“.

Daivos Šabasevičienės knygos viršelis

Netrukome išgirsti valdingą vakaro vedėjo aktoriaus Kirilo Glušajevo toną. Kelionių Lietuvos upėmis specialistas istorikas prof. Alfredas Bumblauskas prisipažino į renginį atėjęs pasidalyti įspūdžiais su R. Adomaičiu, kuris anais laikais plaustu iš Jonavos pasiekė Kuršių marias. Prieš Šv. Rašto skaitymus istorikas atsiprašęs išskubėjo į Edmundo Jakilaičio laidą.

Aktoriai Arūnas Sakalauskas, Juozas Budraitis, Arvydas Dapšys, Vytautas Rumšas, Vaiva Mainelytė, Eglė Gabrėnaitė, Inga Burneikaitė ir Agnė Šataitė skaitė knygos „Smėlio pilys“ ištraukas – R. Adomaičio mintis, esė, vertimus, aktorių ir gerbėjų laiškus.

Vėliau teatro šviesos užgeso ir pradėtas rodyti filmas apie tai, kaip R. Adomaitis vyksta atostogų į Karibus. Deja, ties Naujininkais taksi automobilis sugenda, ir aktorius, nešdamas impozantišką lagaminą, patraukia atgal – kur gi kitur, jei ne į Mažąjį teatrą. Šoninės durys prasivėrė ir kino magija baigėsi – į sceną žengė tikrasis vakaro kaltininkas...

Daiva Šabasevičienė

Lietuvos nacionalinės premijos laureato R. Adomaičio vaidyba – ryškus aktoriaus meno pavyzdys. Tai intelektualus aktorius, kuriamu vaidmeniu išreiškęs turtingą vidinį pasaulį, pavertęs kūrybą instrumentu, tyrinėjančiu XX a. pabaigos žmogaus dvasinę savijautą. Aktoriaus kūryba rėmėsi subtilia personažo psichologine analize ir sugebėjimu kurti apibendrintą charakterį, ieškoti ypatingų jo savybių, atsisakant natūralizmo ir buitiškumo.

„Pabandyti atvirai pažvelgti į realybę nereiškia nei liūdėti, nei šokinėti iš džiaugsmo. Visos abejonės ir kančios atperkamos, kai, išėjęs į sceną, pajunti savo rankose personažą, jo ir savo meilę paverti žiūrovų meile, neapykantą – jų neapykanta, atiduodi save ir kaip atlygį patiri begalinės laimės pojūtį“, – teigia R. Adomaitis. Vilniaus mažajame teatre jis sukūrė nepamirštamus vaidmenis spektakliuose „Maskaradas“ (Kazarinas), „Paskutiniai mėnesiai“ (Tėvas) ir „Dėdės ir dėdienės“ (Mykolas).

„Vardinti visų vaidmenų nėra prasmės – kas domėjosi teatru, tikriausiai matė, o žodiniai apibūdinimai neperteikia realybės. Tik dar kartą pabrėžiu – būtina mano vaidmenų sąlyga buvo meilė, kuri baigėsi taip pat staiga, kaip prasidėjo: vieną rytą supratau, kad nebenoriu teatro... ir lioviausi su juo bendravęs. Šiaip ar taip, ėjo aštuoniasdešimtieji gyvenimo metai“, – sako vakaro herojus.

Regimantas Adomaitis

1937 m. sausio 31 d. Šiauliuose gimęs Regimantas Adomaitis teatro scenoje atsidūrė jau subrendęs ir pasiryžęs ieškoti naujo gyvenimo tikslo. Baigęs Vilniaus universiteto fizikos ir matematikos fakultetą, Adomaitis 1959–1962 m. studijavo Vilniaus konservatorijos Aktorinio meistriškumo katedroje. Pirmieji metai po studijų aktorių blaškė po įvairius Lietuvos teatrus: 1962–1963 m. jis dirbo Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre, 1963–1967 – Kauno dramos teatre, 1967–2002 Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o nuo 2002-jų Adomaitis tapo laisvai samdomu aktoriumi ir vaidino įvairiuose teatruose; paskutiniai vaidmenys sukurti Vilniaus mažajame teatre.

Birutė Mar

Teatre Adomaitis sukūrė per šešiasdešimt vaidmenų, tarp kurių svarbiausi – Mindaugas (1969), Mažvydas (1978) Henriko Vancevičiaus pastatytose istorinėse Justino Marcinkevičiaus dramose, įdomių, netikėtų vaidmenų Adomaitis sukūrė Irenos Bučienės pastatymuose – Arthuro Millerio „Kainoje“ (1970), Karelo Čapeko „Makropulo recepte“ (1973), Friedricho Dürrenmatto pjesėje „Vaidinam Strindbergą“ (1974). Paskutiniu savo kūrybos laikotarpiu teatre jis vaidino Jono Vaitkaus, Algio Latėno, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo spektakliuose.

Regimantas Adomaitis

Lietuvos ir užsienio kino filmuose Adomaitis yra sukūręs daugiau nei septyniasdešimt vaidmenų Lietuvos, Rusijos (Maskvos, Leningrado, Odesos, Sverdlovsko), Baltarusijos, Armėnijos, Ukrainos, Moldavijos, Latvijos, Vokietijos kino studijų filmuose. Reikšmingiausi vaidmenys: Donatas Vytauto Žalakevičiaus juostoje „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), Kasparas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filme „Jausmai“, (LKS, 1966) Edmundas – Grigorijaus Kozincevo „Karalius Lyras“ („Lenfilm“, 1971), Franciskas – V. Žalakevičiaus „Tas saldus žodis – laisvė“ („Mosfilm“, LKS, 1971), Orlandas – V. Žalakevičiaus „Kentaurai“ („Mosfilm“, 1978) ir kt.

Kūrėjai apie R. Adomaitį:

Kino režisierius Vytautas Žalakevičius: „Regimantas Adomaitis – dalis mano filmų, dalis mano scenarijų, nes dažnai rašydavau, turėdamas omeny, kad būtent jis vaidins, o tiksliau – turi vaidinti tą ar kitą vaidmenį. Taigi, jis – dalis mano biografijos.“

Teatro režisierius Rimas Tuminas: „Aš nuolat žavėjausi Adomaičio profesionalumo grožiu, jau nekalbant apie talentą. Tas jo rytinis atėjimas į repeticiją, kada nieko nėra, o jis jau yra. Jis jau scenoje. Jaunimas aplink migruoja: ateina, išeina, vėluoja, o Adomaitis – scenoje. Jis kaip Arnas Rosenas, Juozas Rygertas, kaip dar kiti, kurie suprato profesionalumą kaip amato dalį, kaip talento atspindį.“

Ramutė Rachlevičiūtė ir Faustas Latėnas

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: „Tokių kaip Regimantas teatro pasaulyje nėra daug – vienetai. Man atrodo, legenda jis tapo todėl, kad nepaprastai daug dirbo. Darbininkas – pats didžiausias komplimentas menininkui. Be to, išsaugojo paslaptį – jo kūrybos sudėlioti į lentynėles nepavyks. Legenda irgi yra paslaptis, neįmanoma atspėti, įvardyti jos priežasčių.“

Aktorė Agnė Šataitė: „Regimantas atrodo taip, tarsi kartu su savimi neštųsi visą aktorinį krūvį. Tas heroizmas slypi jo viduje. Iš pažiūros Adomaitis „šaltas“, stoiškas, netgi abejingas, o priartėjus atrodo netgi priešingai – šiltas, jaukus, lankstus. Tiedu poliai nuolat mainosi, dėl to kartais prie jo norėdavosi prisišlieti kaip vaikui, o kitą kartą – bėgti tolyn. Vien savo buvimu jis užpildo visą erdvę: kažkoks rimtumas, susikaupimas, sakralumas...“

Regimantas Adomaitis

Panaudotos ištraukos iš D. Šabasevičienės knygos „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017).

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (102)