Kaskart repeticijose šalia režisieriaus stovi vokiečių kalbos vertėja, atlikėjams verčianti H. Keckeiso žodžius. Pats režisierius kalba ne tik vokiškai, bet ir prancūziškai bei angliškai. „Labai džiaugiuosi, kad teatras rado vokiečių kalbos vertėjas, jos man padeda per visas repeticijas. Vokiškai man lengviau atskleisti įvairius kalbinius niuansus, skirtumus, emocijų spalvas“, – „Savaitraštis Kaunui“ sakė režisierius.
– Ši operetė visais laikais buvo labai populiari. Kaip manote, kokia jos sėkmės priežastis?
– Galbūt juokingai nuskambės, bet aš šios operetės iki šiol nežinojau. Vokiškai kalbančiose šalyse prancūzų operetė nėra žinoma, ji nėra statoma. Vokiškai kalbančios šalys turėjo daug savų kompozitorių (pavyzdžiui, Otto Nicolai), kurie kūrė operetes. Kaip tik Kaune rodoma jo „Vindzoro šmaikštuolės“, ji iki šiol statoma ir Austrijoje.
Man patinka prancūzų kalba, vaikystėje mokiausi dvikalbėje prancūzų–vokiečių mokykloje. Dabar turiu naują galimybę vėl pasimėgauti prancūzų kalba.
Ši operetė labai smagi. Muzika nesudėtinga, puikios melodijos suteikia lengvumo pojūtį, įsuka.
Operetės libretas ir muzika turi prancūzišką dvasią, lengvumą, ironiją. Tiesa, dėl to kilo tam tikrų sunkumų verčiant dialogus.
– Papasakokite apie tai plačiau.
– Kalba tikrai reikalauja pastangų. Vertėja operetės libretą išvertė į lietuvių kalbą. Aš skaitau originalų prancūzišką tekstą, lyginu jį su vokišku, aiškinuosi, kaip jis išverstas į lietuvių kalbą.
Operetės veiksmas vyksta Normandijoje XVII a. pr. Tekstas yra ironiškas. Operetė buvo skirta Paryžiaus miestiečiams, kurie pašiepdavo Normandijos valstiečius. Normandija didmiesčio gyventojui buvo lyg kaimo žmonių simbolis.
Operetėje rodoma, iš ko paryžiečiai juokėsi XVIII a. Čia iškyla tam tikrų niuansų. Prancūzų kalba parašytuose dialoguose yra daug dialekto. Reikėjo rasti būdą, kaip jį perkelti į lietuvių kalbą. Kęstutis Jakštas (muzikinio teatro vyriausiasis režisierius – aut. past.) pasiūlė naudoti suvalkiečių dialektą.
Taip ir padarėme. Kaip paryžiečiai juokėsi iš Normandijos valstiečių kalbos, taip kauniečiams juokingas suvalkiečių akcentas. Iš pradžių tai stebino, bet matau, kad tai veikia. Dainininkams smagu, jie patys juokiasi iš akcento. Tekstą toliau tobuliname kartu su vokiečių kalbos vertėja.
– Ar Kaune dirbdamas su muzikinio teatro atlikėjais patyrėte netikėtumų?
– Režisieriaus darbas visur panašus. Kaune dirba gabūs, jauni ir jau patyrę atlikėjai, tai – puikus ansamblis. Jie įvaldę skirtingas dainavimo technikas, baigę skirtingas vaidybos mokyklas, bet tai yra gerai.
Dainininkai puikiai sutaria. Stebėjausi, kad jie tokie artimi, nejaučiu tarp jų konkurencijos. Matau, kaip jie draugiškai bendrauja per pertraukas. Tai labai svarbu kuriant repeticijų atmosferą. Jiems patinka dirbti kartu, dainininkai puikiai pažįsta vienas kitą. Austrijoje jaučiama didesnė atlikėjų konkurencija.
Kaune dirbu su atlikėjų ansambliu. Taip pat yra ir vokiškai kalbančiose šalyse. Prancūzijoje, Italijoje yra kitaip – ten sudaromos sutartys su atlikėjais dėl atskirų pastatymų. Deja, taip aktoriai netobulėja.
Nustebino Lietuvos teatrų sistema. Tie patys spektakliai rodomi po 10-15 metų, o per metus pastatomi tik 2 nauji spektakliai. Jei žmonės vis lankosi tuose pačiuose spektakliuose, vadinasi, turite puikią auditoriją. Tik nežinau, ar žiūrovai ateina žiūrėti to paties pastatymo po kelis kartus. Kūrėjams tenka didelė atsakomybė, jeigu spektaklis išlieka populiarus taip ilgai.
Austrijoje per metus teatre reikia pastatyti 5-6 naujus spektaklius, kiekvienas jų rodomas 12 kartų, ir viskas tuo baigiasi.
Taip pat pasirodė netikėta, kad Kaune reikia bent prieš mėnesį įsigyti bilietus į teatrą. Tai – nuostabu.
– Girdėjau, kad nustebinote atlikėjus, nes liepėte visus operetės dialogus išmokti per kelias dienas.
– (Juokiasi.) Neliepiau, o sakiau, kad reikėtų išmokti. Norint pradėti, reikia mokėti dialogus. Be to, aš apie 50 proc. dialogų iškirpau dėl įvairių motyvų. Negalime gerai atlikti dialogo, jei nemokame to. Tai – akivaizdu. Jiems patiems patogiau, kai moka tekstą, o ne kaskart varto lapus. Jei teksto nebus galvoje, charakterio nesukursi.
Dialogai yra labai svarbu. Aš karjerą pradėjau dirbdamas Vienos radijuje. Ten 5 metus kūriau radijo produkciją, radijo pjeses. Dirbant tokį darbą reikia kalbėti labai aiškiai, savo balsu kurti charakterį.
Tekstui, dialogams visada skiriu daug dėmesio. Svarbu, kaip pasakai žodį, kokias emocijas jam suteiki.
– Kai kurie kritikai sako, kad opera yra rimtas žanras, tuo tarpu operetė mažiau vertinga. Koks jūsų požiūris į šią diskusiją?
– Operetės paskirtis – linksminti žmones. Tokia yra jos idėja. Jei žmonės eina į teatrą po darbo dienos, nori matyti tai, kas padarytų juos laimingus. Tai – paprasta, fundamentalu, būtinybė žmonėms. Žiūrovai patiria smagų renginį, kuris pakelia emocijas, neišvargina, neapkrauna dramatiškais išgyvenimais, apmąstymais.
– Dirbote garsaus Austrijos dirigento Herberto von Karajano asistentu. Kaip prisimenate šį bendradarbiavimą?
– Tai buvo svarbus metas mano gyvenime. Su juo supratau svarbius ryšius tarp teksto, mąstymo, vaidybos ir muzikos. Turėjau galimybę suprasti, kaip jis mąsto apie muziką, mato sceną.
Dažnai manoma, kad jis buvo tik dirigentas, bet tai netiesa. Jis kūrė visą pasirodymo koncepciją, istoriją, sugalvodavo, kaip viską išpildyti.
– Į Kauną atvykote pakviestas teatro dirigento Virgilijaus Visockio. Kodėl ryžotės šiam projektui?
– Virgilijus mane pažinojo ir rekomendavo. Mes puikiai supratome vienas kitą. Man visada įdomi nauja patirtis, todėl čia ir atvykau.
Augau Vienoje. Mano kartos studentai išvažiuodavo tik į Vokietiją, Šveicariją, kitas Vakarų šalis. Kai nukrito Rytus ir Vakarus skirianti geležinė uždanga, supratau, kaip pasikeitė Europa. Dabar gyvename naujoje Europos erdvėje, viename kultūriniame katile. Pagaliau vėl esame suvienyti, juk mes ir buvome atskirti tik 50 metų. Man patinka stebėti permainas Rytų Europoje. Matau jas ir Rumunijoje, kur lankiausi daug kartų.
Beje, prieš 4 metus kartu su dukra keliavome per Estiją, Latviją, Lietuvą. Važiavome ir per Kauną. Sėdėdamas autobuse pamačiau gražų baltą pastatą ir pasakiau, kad tai turėtų būti teatras. Kaune praleidome tik vieną vakarą, mačiau tik pagrindines vietas – Vilniaus gatvę, Rotušę. Tada negalėjau pagalvoti, kad netrukus čia atvyksiu ilgesniam laikui.
Dabar turiu galimybę pasivaikščioti po miestą. Matau, kad čia puiki architektūra, apimanti įvairius laikotarpius. Ji turėtų būti išsaugota. Gaila, bet neturiu daug laiko, reikia ruoštis repeticijoms. Jei turiu keletą laisvų valandų, einu pasivaikščioti.
– Jus pastebėjo ne tik vaikščiojantį, bet ir rytais bėgiojantį Laisvės alėjoje.
– Taip, stengiuosi kasdien pabėgioti. Tai naudinga mano sveikatai. Ei, kas tai pasakė? (Juokiasi.)
Laisvės alėja rytais pustuštė, tada smagu bėgioti šia gatve tarp medžių. Tikiuosi, kad neatrodau labai keistai. Sutinku bėgiojančių jaunesnių žmonių, bet aš turbūt esu vyriausias tarp lakstančių alėjoje rytais (Juokiasi.) Iš tikrųjų neretai tenka atsisakyti bėgimo dėl darbo krūvio.
– Įdomu, ar Vieną vis dar galima vadinti klasikinės muzikos sostine?
– Manau, kad taip. Turime 2 koncertų sales. Kai peržiūriu jų programas, jose gausu pasaulio lygio žvaigždžių. Augdamas Vienoje nuolat galėjau girdėti geriausius orkestrus, dirigentus, dainininkus. Taip ir dabar, garsių pavardžių ten netrūksta.
– Labai praktiškas klausimas: kiek kainuoja bilietas į operą Vienoje?
– Kiek pamenu, Valstybės operos teatre bilietai kainuoja nuo 40 iki 200 eurų. Tiesa, aš visada perku bilietus į stovimas vietas, tada jų nereikia pirkti iš anksto ir jie kainuoja pigiai – tik 2,5 euro. (Bilietus, kainuojančius po 2-4 eurus, į įvairius Vienos teatrus galima įsigyti tik likus kelioms valandoms iki spektaklio pradžios – aut. past.)
Taip salės išnaudoja erdvę. Kai ten nueinu, visada sutinku savo kolegų. Keli mano bičiuliai eina į operą pasiklausyti tik kurio nors vieno dainininko atliekamos arijos, paskui išeina iš salės. (Juokiasi.)
Apie operetę
Prancūzų kompozitoriaus Roberto Planquette (1848–1903) klasikinė operetė „Kornevilio varpai“ rampos šviesas išvydo Paryžiuje 1877 m.
Prancūzišką libretą parašė poetas, komedijų autorius ir šansonjė Louis-François Nicolaïe (labiau žinomas Louis Clairville vardu) ir dramaturgas Charlesas Gabetas.
Pats kompozitorius operetę vadino komiška opera, iš tiesų kūrinys yra artimas prancūzų komiškai operai: daug solinių išplėtotų arijų, kupletų, dainų, taip pat duetų, ansamblių, didelių chorinių scenų, išvystyti veiksmų finalai. Čia naudojami dialogai, o ne rečitatyvai, tuo ji labiau artima operetei.
Operetės „Kornevilio varpai“ premjerą lydėjo sėkmė. Netrukus operetei buvo sukurtas angliškas libretas, įvyko jos premjera Londone, ji itin paplito Didžiojoje Britanijoje, vėliau – JAV. Nuo to laiko kūrinys apkeliavo daugelį pasaulio scenų. Šio populiarumo paslaptis – ryškiomis romantinėmis, ypatingo grakštumo melodijomis prisodrinta R. Planquette muzika, gražūs choro numeriai, spalvinga orkestruotė ir prancūzų humoro žavesys.
Šis kūrinys Kaune, Valstybės teatre buvo statytas du kartus – 1932 m. ir 1938 m.
Šiemet operetę į sceną palydi lietuvių ir austrų menininkai: dirigentas Virgilijus Visockis, režisierius Hermanas Keckeisas ir scenografas Maroinas Dibas – abu kūrėjai iš Austrijos. Kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, choreografas Aleksandras Ivanauskas, chormeisteriai Ramūnas Tilvikas bei Rasa Vaitkevičiūtė.
Vaidmenis kuria Ingrida Kažemėkaitė, Gitana Pečkytė, Ieva Goleckytė, Kristina Siurbytė, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas, Mindaugas Zimkus, Andrius Apšega, Ramūnas Urbietis, Tomas Ladiga, Gediminas Maciulevičius, Jonas Lamauskas, Giedrius Prunskus, Faustas Januška, Ričardas Karalevičius, Dainius Bervingis, Ramūnas Šimukauskas.
Biografijoje – per 70 pastatymų
Hermannas Keckeisas gimė 1949 m. ir užaugo Vienoje, baigė dvikalbę (vokiečių–prancūzų) mokyklą. Studijavo Vienos universitete vokiečių kalbą ir literatūrą, teatrologiją bei menotyrą. Baigė Vienos aukštąją atlikėjų meno ir muzikos mokyklą, muzikinio teatro režisūrą. Tobulinosi Venecijoje, Štutgarte, Kelne, Paryžiuje ir Romoje.
Režisavo radijo pjeses, dalyvavo įvairiuose TV projektuose, išleido knygą „Vokiečių radijo pjesės: 1923–1973, bibliografijos ir apžvalga“. Dirbo dramaturgu Triero ir Koburgo miestų (Vokietija) teatruose.
Režisierius pastatė daugiau nei 70 pavadinimų spektaklių – operų, operečių ir dramos veikalų – Vokietijoje Austrijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje. Daug metų vadovavo Zalcburgo festivalio meninio planavimo biurui. Dirbo St. Gallen (Šveicarija) miesto teatro vadovu. Dėstė muzikinio teatro režisūrą Erlangeno / Niurnbergo, Vienos, Zalcburgo universitetuose. Nuo 1996 m. yra Zalcburgo „Mozarteumo“ universiteto profesorius, muzikinio teatro vadovas.
