Piotro Kępińskio ir Herkaus Kunčiaus dialogas nėra egzotiškas. Tai dviejų intelektualų iš dviejų šalių, išsivadavusių iš sovietų institucijų diktatūros, pokalbis. Abu jausdami palankumą su įdomumu žvelgia į šalį, abu nesuvaržyti nacionalistinės megalomanijos, vis dar būdingos lenkų ir lietuvių mentalitetui. Laisvė suartino lietuvį ir lenką. Tačiau kartu ir atvėrė kai kurias žaizdas – apie jas abu rašytojai kalbasi atvirai, be kompleksų ir kviečia skaitytoją dalyvauti šiame dialoge.
DELFI publikuoja ištrauką iš knygos „Lietuvio ir lenko pokalbis“.
H. Kunčius: Bendros vietos
Knygos kuriamos dėl įvairių priežasčių. Vienos rašomos dėlto, kad rašantysis neturi kitokios veiklos, kitos – iš meilės, trečios – iš nevilties ir įsiūčio. Šią knygą pradėjome rašyti Vilniuje 2013 m. Taip jau įvyko, kad susipažinome prieš ketverius metus. Mus suvedė bendras pažįstamas „Fiorentino“ restorane, esančiame Universiteto g. Tuomet visi trys ilgai kalbėjomės, o užsidarius restoranui vis dar nesinorėjo išsiskirti. Patraukėme į Literatų g., kur tuomet gyveno Piotras. Nuo to laiko pradėjome bendrauti ir susitikinėti (dažniausiai vyninėje „Savas kampas“ Vokiečių g., kartais – bare „Sakwa“ Antakalnyje arba restorane „Gabi“, įsikūrusiame Šv. Mykolo g.).
Nežvilgčiodami į laikrodį, neskaičiuodami laiko diskutuodavome mums aktualiomis bei jautriomis temomis. Dažnai dialogai taip įaudrindavo mūsų protą, kad nelikdavo nieko kita, kaip tik kuo greičiau vėl susitikti ir, nepaisant tiksinčio laiko, pasikalbėti mums svarbiomis temomis. O temos buvo pačios įvairiausios – nuo kibernetikos, literatūros, politikos bei meno iki vienadienių naujienų, perskaitytų susitikimo išvakarėse žiniasklaidoje. Kalbėjomės lenkiškai. Galbūt todėl visuomet jaučiausi šiek tiek nejaukiai – negalėjau laisvai reikšti minčių lenkų kalba ir pasakyti tiksliai tai, ką norėjau. Vis dėlto vienas kitą supratome. Tai buvo svarbiausia.
Kai mūsų pažintis jau buvo pakankamai brandi, kai nesibaiminome, kad nesutampančios nuomonės pakenks mudviejų draugystei, abu supratome, jog pribrendome rimtesniems pokalbiams, kuriuos vėliau pavadinome „Lietuvio ir lenko pokalbiais“. Nusprendėme pasikalbėti apie tai, kas buvo, yra ir kas galbūt bus mums svarbu bei reikšminga. Abu esame tos pačios kartos atstovai ir jau anksčiau intuityviai jautėme, kad mus – lietuvį ir lenką – sieja daugiau bendrų dalykų nei stereotipinių skirtumų. Šie pokalbiai galėjo vykti tik todėl, kad mus siejo literatūra, – abu esame literatai. Tad nusprendėme parašyti knygą, o kad darbas vyktų sklandžiai ir greitai, lietuviškai parašytus pasažus verčiau Piotrui – žodis žodin. Kai baigdavau versti savo dalį, drauge aptardavome kito pokalbio temą, o po dienos ar dviejų gaudavau elektroninį laišką su Piotro atsakymu.
Besikalbėdami ir susirašinėdami nepastebėjome kintančių metų laikų, tačiau supratome, kad už Lietuvos ir Lenkijos ribų kaupiasi grėsmingi debesys, kurie netrukus tarsi šešėliai ėmė mus negailestingai persekioti. Todėl negaliu neužsiminti, kad knygą pradėjome rašyti Vilniuje taikiu metu, o kai ją baiginėjome, Rusijos agresija dėl Ukrainos nekėlė abejonių net ir didžiausiems skeptikams. Galbūt dėl kaimynystėje žuvusių žmonių mane vis labiau ėmė persekioti artėjančios katastrofos jausmas ir kai kurias lenkų ir lietuvių problemas ėmiau vadinti „dekoratyvinėmis“. Atleiskite, jeigu tai ką nors įžeidė.
P. Kępińskis: Pamatyti kitomis akimis
Suprasti? Ar patirti? Ir viena, ir kita. Turėjau laimės pažinti ir pajausti šiuolaikinį Vilnių. Pirmą kartą mačiau jį 1989 m. Tuo metu iš miesto buvo metamos sovietinės dekoracijos. Aušros vartai – suremontuoti, filharmonija – beveik, likviduojamas Ateizmo muziejus Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tačiau rusų kareiviai dar nebuvo pasitraukę iš pasienio.
Paskui buvo ilga pertrauka. Vilniuje pasirodžiau tik 2011 m. ir gyvenau čia kelerius metus. Tuomet pastebėjau didžiulių pokyčių. Kiti žmonės, kitos gatvės. Žalsvai pilkšvas miestas tapo vientisa atsinaujinusia žaluma.
Po poros savaičių susipažinau su Herkumi ir pradėjome kalbėtis. Iš pradžių apie literatūrą, vėliau palietėme kitas temas. Taip bendraujame iki šiol. Iš esmės mūsų knyga, sudaryta iš paraeseistinių pokalbių, yra mūsų susitikimų santrumpa.
Ko siekėme? Kodėl atsirado ši knyga? Ogi todėl, kad suvoktume ir dar kartą išgyventume savo ankstesnes patirtis, t. y. brendimą ir įsiliejimą į gyvenimą. Ar tai buvo tapatu? Tikrai panašu. Juk ir gyvenome beveik vienas šalia kito. Tačiau, mano akimis žiūrint, Herkaus pasaulis buvo piktavališkesnis. Lenkijos Liaudies Respublikos sukelta baimė (net ir ta, lydėjusi per ypatingąją padėtį), ko gero, buvo mažesnė už sovietinę. Mano kartai nereikėjo tarnauti Raudonojoje armijoje. 1980 m. jau veikė „Solidarumas“ („Solidarność“), prieš tai buvo NOWA, leidusi nepriklausomas knygas. Visa tai tik užuomazgos, tačiau jos buvo.
Savo pokalbiuose nenorėjome išskirti politikos. Tiesa, apie ją daug diskutavome, tačiau vis dėl to mums labiau rūpėjo eilinio žmogaus, devintajame dešimtmetyje neįsisukusio į didžiąsias
veiklas, perspektyvos. Toks žmogus buvo visų įvykių liudininkas.
Norėjome dar kartą visa tai išvysti. Galbūt jau jausdamiesi laisvesni. Kiekvienas iš mūsų pasakojo apie save, naujai save matydamas. Visi mūsų pokalbio lenkiški epizodai lenkui bus pažįstami (nors keliolikmečiui ar jaunam žmogui gali nuskambėti naujai), o lietuviški nebus svetimi lietuviui. Turėjome tikslą, kad knygą perskaitytų tiek lenkai, tiek lietuviai. Todėl jai pasirodžius Lenkijoje, ruošėme ją spaudai ir Lietuvoje.
Mūsų pokalbiai susilieja viename taške, kai nagrinėjame „mūsų Vilniaus“ sąvoką. Kaip matome Vilnių? Kas mums daugiau reikšminga, o kas mažiau?
Iš esmės man svarbus buvo ir yra lenkų romantizmas. Herkui reikšmingesnės jaunalietuvių idėjos. Aš skaitau apie Vilnių, laikydamas rankose Milošą, Konvickį ar Venclovą; Herkus kuria savą mitologiją.
Paradoksalu, kad visos mūsų nuomonės (net jeigu jos ir skirtingos) atsiskleidžia pasakojimuose apie mus pačius, gyvenančius skirtinguose miestuose ir susitikusius Vilniaus centre.
Norėjome parodyti, kad lenko ir lietuvio pokalbiai nėra jokie antgamtiški. Kad jie galimi. Ir neprivalo būti nei dramatiški, nei isteriški. Jie gali būti normalūs.
H. Kunčius: Taip, muzika buvo neatsiejama nuo mūsų laisvalaikio. Mokykloje kaip išprotėję keitėmės arba prekiavome kompaktinėmis plokštelėmis. Per pertraukas berniukų tualetas virsdavo tipišku Rytų turgumi. Kainos buvo neįtikėtai aukštos, naujas albumas kainavo apie 30 rublių ir daugiau – tai buvo maždaug viena penktoji vidutinės inžinieriaus algos dalis. Dažnai, norėdami gauti aukštesnį įvertinimą mokykloje, skolindavome plokšteles jaunesniems mokytojams, kurie tokiu būdu galėdavo praplėsti savo muzikinį horizontą. Kartą netekėjusi keturiasdešimtmetė – nuolatos surūgusi chemijos mokytoja – paprašė manęs parūpinti jai muzikos, nes savaitgalį norėjo į namus pasikviesti svečią. Na, nesunku įsivaizduoti, kokių ketinimų ji turėjo. Matyt, prie romantiškos žvakių šviesos ir vyno taurės arba šampano butelio, tyliai leisdama „Pink Floyd“ arba „Genesis“, norėjo užburti svečią savo grožybėmis ir taip išsilaisvinti iš vienatvės gniaužtų. Deja, bet tuo metu neturėjau nieko gero savo rinkinyje, o skirtis su vertingais kolekcionuojamais albumais buvo gaila.
Tad pasiūliau mokytojai už 15 rublių labai rėksmingą vengrų grupės „Locomotiv GT“ įrašą iš Varšuvos koncerto lenkiškoje plokštelėje „Muza“. Chemijos mokytoja neturėjo žalio supratimo nei apie Gaborą Presserą, nei apie Thomą Samlo, nei „Omegą“, nei apie vengrų progresyvinį roką, todėl padėvėtą plokštelę nusipirko nesiderėdama. Ką gi, kitą savaitę ji neatrodė itin laiminga, o mano chemijos pažymiai nuo to laiko smarkiai suprastėjo.
Įranga, kuria klausėmės muzikos, taip pat buvo susijusi su mainais, prekyba ir įvairiomis spekuliacijomis. Neturtingesnieji klausydavosi vinilinių plokštelių per latvių stereoaparatūrą „Akord 001“, o apsukresni sugebėdavo gauti naudotą „Philips“, neaiškios kilmės stiprintuvą ir dideles kolonėles „AS-30“, taip varydami į neviltį bandančius užmigti kaimynus. Mano namuose taip pat buvo kasetinis grotuvas „Grundig“ – originalus, parvežtas iš Vakarų Vokietijos, iš geradario nupirktas už tuo metu fantastinę sumą – 250 rublių. Puikiai veikė, niekada nesirgo ir mirė nuo senatvės.
Lietuvos SSR lokalus radijas, priešingai nei kaimyninėje Lenkijoje, nuolatos transliavo tarybinę estradinę muziką iš Lietuvos bei kitų respublikų – baisiai niūrią, neįvairialypę. Jau nuo pirmųjų akordų žmogų užliedavo begalinis liūdesys, o kai pradėdavo dainuoti estrados žvaigždės, jį apimdavo desperatiškos mintys. Greičiausiai todėl, išgirdęs ano meto muziką, bėgu nuo jos kuo toliau, nesiilgiu nei jos, nei laikų, kuriais ji gimė, nors mielai klausėmės – tik nesijuok – „Lato z Radiem“ („Vasara su radiju“). Šios bei pirmosios Lenkijos radijo programos sovietai netrikdė, o muzika, nors ir lenkiška, švelniai tariant, buvo visiškai kitokia.
Greičiausiai mes, kaip ir visi kiti, gyvenantys už geležinės uždangos, neturėjome didelių vilčių, kad pavyks nors trumpam išvykti į Vakarus. Devintojo dešimtmečio viduryje, kai sugrįžau iš sovietų kariuomenės, tęsiau studijas Vilniaus dailės akademijoje. Per atostogas – o tai buvo neįtikėtinas stebuklas – mėnesiui išvykdavome į Rytų Vokietiją atlikti praktikos, o kolegos iš Lipsko universiteto atvažiuodavo pas mus. Kiekvieną kartą, būdamas Rytų Berlyne, tarsi piligrimas traukdavau prie Brandenburgo vartų ir su nostalgija žiūrėdavau, kaip už sienos – vakarinėje pusėje – nerūpestingai sukasi velnio malūnas. Ir vis dėlto 1989-ųjų vasarą, kai vyko Gorbačiovo perestroika, kartu su draugu leidomės į avantiūristinę kelionę.
Gavome pakvietimą, vizas, pasus ir pasileidome Vengrijos link, o iš ten ketinome vykti į Austriją. Su savimi buvome pasiėmę kelias vandens pompas, kurias išlipę iš traukinio Budapešte pardavėme mūsų laukusiam vengrų biznieriui ir išvykome į Šoproną. Ten planavome nelegaliai kirsti Austrijos-Vengrijos sieną. Tačiau pamatę tūkstantinę rytų vokiečių minią – storas moteris ir susivėlusius vaikinus, nešinus didžiulėmis kuprinėmis, kurie, kaip ir mes, apsisprendė emigruoti, – sudvejojome. Mintis, kad su jais teks praleisti ištisus mėnesius – o galbūt ir metus – pabėgėlių stovykloje, jau neatrodė tokia patraukli kaip tuomet, kai atsisveikinę su tėvais įlipome į traukinį Leningradas–Budapeštas. Todėl sugrįžome į Budapeštą. Už pinigus, gautus pardavus vandens pompas, išsinuomojome prabangų butą ir tris mėnesius lėbavome. Nemąstėme apie muziką ar panašius dalykus, nes mus trūko kitko.
Manau, kad nuo tada, kai sugrįžau į sukilusią Lietuvą, muzika man liovėsi būti svarbi. Nesekiau naujienų, lioviausi jų klausęs. Įranga atsidūrė rūsyje, plokšteles išdalijau, nes pritrūkau vietos knygoms. Knygas pradėjau vežti urmu iš Lenkijos, į kurią reguliariai važinėdavau, keldamas Gardino pasienio posto pasieniečiams įtarimų.
P. Kępińskis: Priminei man „Lato z Radiem“ („Vasarą su radiju“). Iki šiol pamenu šizofrenišką šios devintajame dešimtmetyje Lenkijoje labai populiarios laidos šaukinį. Programa buvo skelbiama šešiomis kalbomis: anglų, prancūzų, rusų, čekų, vokiečių ir lenkų. Savaime aišku, tuo metu slovakų, lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių kalbos neegzistavo… Tad ausyse skamba čekų „Leto z rozhasem“, rusų „Lieto z radiopriomnikiem“ ir t. t. Per atostogas (atrodo, Žyvieco apylinkėse) pagal šį šaukinį šokau su savo pažįstamais. Tai buvo tokie psichodeliniai judesiai, tačiau suprantu, ką norėjai pasakyti. Kartais toje programoje buvo prošvaisčių – sugrodavo ir neblogų gabalų.
Na, o ko iš tiesų nekenčiau, tai lenkų estrados ir Sopoto festivalio. Įdomus satyrikas, dainininkas, poetas, tekstų rašytojas Jonaszas Kofta (mirė 1988 m., manoma, kad paspringo kaulu, pietaudamas Varšuvos artistų klube) sakydavo: „Tai buvo toks Rytų Vokietijos džiazas.“ Orkestro vyrai, vilkėdmi elegantiškus baltus frakus arba švarkus, vaidina ką nors kitą. Vaidina kitą pasaulį. Atseit – pasaulio garsenybės puikiai groja pagal užsienio standartus. Fone – dirbtiniai kaimai su Rytų muzika. Visiška vaidyba. Linksminamės, bet vargingu stiliumi. Gyvename šalyje, kurioje viskas griūna, o čia į sceną išeina dabitų gauja, kuri elegantiškai groja tai, ką puikiai pažįstame, tačiau prastesniu stiliumi, nes ne originaliai. (Berlyno Respublikos rūmuose irgi vykdavo tokių pseudoelitinių koncertų; pavyzdžiui, mano gerbiamų artistų rečitaliai – Česlovo Nemeno ar Mirėj Matjė. Tačiau visi kiti tikri svolačiai, ypač tokie kaip Deanas Reedas – VDR genantis amerikietis, vadinamas Raudonuoju Elviu. Jis vaidino VDR filmuose, buvo skundikas, nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis devintojo dešimtmečio pabaigoje).
Nemėgstu festivalių. Sopoto nežiūriu iki šiol, o kai išgirstu apie kažkokį koncertą Berlyne, keičiu temą.
Nežinau, ar ir Lietuvoje taip buvo, tačiau LLR laikais aštuntajame dešimtmetyje nė už ką nebuvo galima transliuoti nei per radiją, nei per koncertus originalių kūrinių, atliekamų, pavyzdžiui, Elvio Preslio. Todėl didžėjai leisdavo vietos artistų atliekamus tų kūrinių variantus. Paranoja. Vėliau tai pasikeitė.
Pokyčiams turėjo įtakos tokios programos, kaip „Trečiosios programos TO P dainos“. O štai VDR ta pati maniera tęsėsi metų metus. Įsivaizduok šiandien kokį nors solistą, išėjusį į Respublikos rūmų sceną ir vokiškai dainuojantį Rodo Stewarto „I’m Sailing“… Mirtume iš juoko.
Tačiau devintasis dešimtmetis jau sena istorija. Viskas pasikeitė. Tai lėmė masinės žmonių išvykos į užsienį. Komunistams teko baigti vaidinti. Muitininkai pasienyje nekonfiskuodavo plokštelių. Neprisimenu, kad dėl kompaktinių plokštelių būtų kilusių kokių nors nesusipratimų. Literatūra? O taip. Ji pridarydavo rimtų bėdų. Man atrodo, kad vokiečių muitininkai privalėjo dalyvauti labai rimtuose mokymuose. Gom-bro-vitsch. Kon-vitz-ki. Ba-ran-tschak. Kartais nebuvo sunku: Anderman. Viena tikrai reikia apie juos pasakyti: turėjo uoslę, visuomet žinojo, ko ieškoti. Ryszardas Krynickis eilėraštyje „***[rūkyti draudžiama]“ rašė: „Ką slepiate, pone, po kelioniniu paltuku.“
Lenkų muitininkai buvo profesionalai. Aišku, visuomet būdavo išimčių. Devintojo dešimtmečio pradžioje pirmą kartą skridau į Vakarus – į Romą. Mano tėvas mane ten išsiuntė. Tėvo bičiulis buvo lenkų namų Via Cassia gatvėje direktorius. Iš Poznanės į Varšuvą dardėjau labai lėtu traukiniu (keturias valandas). Vėliau Šopeno oro uostas, žinomas „Okęcie“ vardu, kontrolė. Mano bagaže buvo keistų daiktų. Ponios kontrolierės viską surado. Tokia štai scena: kontrolierės apžiūri knygas ir nieko nesako, mąstau, kad viskas gerai. Laukiu, ką dar suras. O jos iškrapšto sidabro medalį su Jonu Pauliumi II , vertingą monetą… Visa tai – dovanos. Apžiūrinėja ir sako, kaip gražiai pagaminta. Klausia, kur gavau. Atsakau, kad davė tėvai. Kur tokią galima nusipirkti? Sakau teisybę, kad neturiu supratimo. Nusivylusios viską sudeda atgal. Viena jų prašo sugrįžti, o kita, kažkokia nuliūdusi, klausia, ar ilgam skrendu į Romą. Atsakau, kad keliems mėnesiams. Galbūt trims. Štai ir viskas.
Varšuvoje tuo metu buvo pilka, lietinga diena. Vienintelis linksmas žmogus oro uoste – žemas italas, kuris glaudė prie savęs dviem galvom už save aukštesnę blondinę. Pamenu, kad sėdėjo lėktuve – tai buvo Il-62 – per dvi kėdes nuo manęs. Kai mašina pakilo virš debesų ir pasirodė saulė, jis sušuko: „Azzurro!“ Paskui pirmą kartą gyvenime pamačiau Istriją, Adrijos jūrą, mažus gražius laivelius, kurie plaukė iš niekur į niekur. Nė nenumanai, kaip aš pavydėjau tiems žmonėms laiveliuose… Užsnūdau. Vėliau pradėjau kalbėtis su šalia manęs sėdinčia mergina. Ji tauškė tarsi užsukta ir dar labai garsiai. Aš irgi garsiai jai atsakinėjau. Vienu metu į mane atsisuko kažkoks italas (jo veidą iki šiol pamenu) ir iškošė pro dantis: „Zitto“ (tyliai). Sutikau jį Maskvoje po trisdešimties metų. Padarė diplomato karjerą. Dirbo Kijeve, o į Maskvą atvyko trumpam. Lenkijoje su šeima jis gyveno kelerius metus, tačiau prisiminė tik fantastiškas pieniškas dešreles.
H. Kunčius: Kalbėdamas apie lenkų estradinės dainos festivalius Lenkijoje, priminei man vieną epizodą. Šį kartą – jau dabartiniais laikais – kartu su kolegomis išsiruošėme automobiliu į Slovėniją, Vilenicos literatų festivalį. Apsistojome Opolėje, kur gyveno mano geras bičiulis poetas ir rašytojas Jacekas Posiadlo. Jis nuomojosi butą penktajame penkiaaukščio namo aukšte. Butas kaip butas. Tačiau, pasak buto savininko, išnuomojusio jį Jacekui, turėjo jis vieną privalumą: kai vasarą Opolėje vyksta festivaliai, pakanka išeiti į balkoną ir už dyką ne tik išklausyti, bet ir šį bei tą pamatyti, kas vyksta scenoje. Jacekas tai pasakęs pradėjo isteriškai juoktis.
Anais laikais nuolatos šaipėmės iš lietuvių estradinės muzikos. Na, bet ji visai neblogai gyvavo, o kūrė ją profesionalūs partiniai kompozitoriai. Jei gerai įvaldei tuo metu puikiai apmokamą amatą, galėjai sulipdyti bet kokią melodiją pagal užsakymą. Tarybiniai poetai taip pat mielai kurpė kūrinius pagal valdžios užsakymą. Tuose tekstuose dominavo tėvynėlė, motinėlė ir kiti su kaimu susiję deminutyvai. Visa ši kūrybinė laboratorija puikiai pavaizduota kultiniame lenkų filme „Miś“ („Meška“) (1980), kuriame vienas kitą cenzūruojantys broliai bendraautoriai per vargus kuria „aktualią estradinę dainą“.
Vaikystėje mano tėvai – operos solistai – vasaromis dainuodavo Palangos kurorto restoranuose, kad užsidirbtų išsvajotam šaldytuvui, – vakarais mane palikdavo pas kompozitorių Benjaminą Gorbulskį. Kol su jo dukra Karina susikibę už rankų vaikštinėjome Tiškevičiaus parke, jis išdidžiai rūkė monumentalų kubietišką cigarą. Šis nepaprastas žmogus, be jokios abejonės talentingas, o kartais apskritai genialus kompozitorius, daugelio dainų ir miuziklų autorius, išmąstė nuostabią frazę, kuri apibūdina tiek tuometę, tiek dabartinę muzikos pramonę: „Visa muzika jau seniai sukurta, tik pinigai dar ne visi paimti.“
Kalbu apie tai, ko neklausėme, tačiau buvo ir filmų, kuriuos žiūrėjome. Niekada manęs nežavėjo sovietų kino produkcija, priešingai nei Vladimirą Putiną, kuris kitados prisipažino, kad tapti kagėbistu jį paskatino lietuvių aktoriaus Donato Banionio vaidmuo 1968 m. filme „Мертвый сезон“ („Miręs sezonas“). Negalėjau pakęsti ir juodai baltų, o vėliau spalvotų tarybinių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kurį propaganda vadino Didžiuoju Tėvynės karu. Ištisus dešimtmečius nuo ryto iki vakaro televizijoje buvo rodomi kariniai filmai, bandantys pažadinti sovietinį patriotizmą, kuris taip ir neprigijo Lietuvoje.
Bet ne apie juos norėjau kalbėti. Kai TSRS prasidėjo vadinamoji stagnacija, tarsi iš gausybės rago pasipylė gamybiniai filmai. Tai buvo iki begalybės nuobodžios kino juostos apie fabrikų kasdienybę, tarybinius ūkius, kolūkius arba neaišku ką gaminančius fabrikus. Dažniausiai jų veikėjai – pagal socrealizmo taisykles – buvo geri arba dar geresni: ambicingas įmonės direktorius, gerumu trykštantis partinis veikėjas, angelo širdies cecho meistras, kolchozo vedėjas, simpatiškas gamybos meistras ir kt. Visi jie jau priklausė arba buvo kandidatai į kompartiją; o jeigu ne, vis tiek jau buvo be galo sąmoningi žmonės. Filmų veiksmas taip pat buvo tipiškas. Tarkime, gerai veikianti tarybinė gamykla susiduria su neįtikėtais gamybos sunkumais, tad darbininkas, turintis daugiau sveiko proto už kitus darbininkus, daro viską, kad su jais susidorotų.
Tuose filmuose gausu pilietinių debatų, gamybinių susirinkimų, penkmečio planų, įsipareigojimų, kitos sovietinės metafizikos skaičių. Nė vieno tokio kūrinio nesugebėjau pasižiūrėti iki pabaigos. Na, o kadangi kabelinė televizija įkyriai transliuoja begalę rusų televizijos kanalų, neseniai atradau, kad ir vėl šie filmai eina koja kojon su tarybiniais filmais apie karą ir yra rodomi kaimyninėje šalyje. Vedinas sadomazochistinio impulso, pasikaustęs angeliška kantrybe ir nusiteikęs, kad gamybos filmą pasižiūrėsiu kaip socsiurrealistinės tikrovės atspindį, nusprendžiau vieną jų įveikti. Pats save įtikinau, kad tai man, rašytojui antropologui, yra svarbu, bet, patikėk manimi, ilgiau nei penkiolika minučių neištvėriau. Baisiai įsiskaudėjo galva, o kūną ėmė krėsti drebulys. Manau, kad tokio tipo filmus galima būtų naudoti kaip kankinimo priemonę besiilgintiems anų laikų.
Labai panašiai – tik, aišku, kitokiu laipsniu – nutiko ir su tais laikais kinuose rodomais filmais. Užsienio filmų repertuaras buvo itin skurdus: VDR filmai apie indėnus su Gojko Mitičiumi ir senos, laiko ir cenzūros patikrintos prancūzų komedijos. Pastarosios buvo itin vertinamos, žmonės nekantriai jų laukė. Kai repertuare pasirodė filmas apie Fantomą arba „Žandaras iš Sen Tropezo“, prie kino kasų nutįso milžiniškos eilės, o apsukresni piliečiai, kurie iš anksto nusipirko bilietus į komediją su nepakartojamuoju Lui de Fiunesu, slapčia pardavinėjo juos už dvigubą kainą. Po seanso žiūrovai išeidavo švytėdami, dvasiškai pakylėti ir laimingi, kadangi už keliolika kapeikų turėjo galimybę pasižiūrėti, kaip nerūpestingai ir linksmai už geležinės uždangos gyvena elegantiškieji prancūzai. Kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje Paryžiuje aplankiau savo draugą lingvistikos profesorių Danielį Petitą, šis pasiūlė man pasižiūrėti kokį nors filmą iš jo vaizdajuosčių kolekcijos. Net negalvodamas pasirinkau „Garsųjį restoraną“ (1966). Man jis besąlygiškai patiko, tačiau profesorius nesibodėjo pridurti, kad šį filmą labai mėgsta jo jauniausioji sesuo, serganti dauno sindromu.
P. Kępińskis: Apie filmus pakalbėsiu netrukus. O dabar ne visai į temą. Neseniai sugrįžau iš Varšuvos. Dabar 2014 m. kovo 6 d. Kijevo valdžios Putinas nepripažino. Krymą jau okupuoja Maskvos kariuomenė. Lenkijoje ir Lietuvoje daug kalbama apie tai, kad suvaldęs padėtį Ukrainoje, Kremlius užsiims mumis. Į Lietuvą kaip tik atskrido amerikiečių F-16 – mačiau juos pro lėktuvo langą. Susidaro įspūdis, kad tai, ką vadiname istorija, šiandien ir vėl beldžiasi į mūsų duris. Skirtumas tik tas, kad vietoj Andropovo kaukės šviečia Lavrovo ir Putino dantys. Pastebėjai, kad, priešingai nei daugelis Europos politikų, jie apskritai nesijuokia, tik išsišiepia? Sporto salėse tampo raumenis, negeria degtinės, apsimeta kuo nors kitu. Kodėl? Nes politika jiems nėra visuomeninis darbas, tai – tautinis darbas ir kartu misija.
Šiandien kaukės nukrito. Prarastų kolonijų ilgesys išliko. Nuo šios ligos išsigydė Anglija, Vokietija, net ir Prancūzija, tačiau ne Rusija. Ji ir vėl nori mus turėti, nors mes jos nenorime. Tokia meilė – a rebours.
Su didžiuliu liūdesiu žvelgiu į Rusiją. Jelcino laikais praktiškai visa spauda buvo prieš jį nusiteikusi, ne tik mėtė jam kaltinimus, bet ir įžeidinėjo. Tačiau tuomet nebuvo keliamos bylos žurnalistams, nebuvo jokio laikraščio, kuris būtų persekiojamas. Padėtis pasikeitė atėjus Putinui. Šiuo metu praktiškai visa spauda yra, kaip sakoma, pamaitinama (rusų k. – „prikormlennaja“), kitaip tariant, minta iš valdžios rankų. Retos antraštės ir reti žurnalistai atvirai pasakoja apie tai, kas vyksta, kad yra persekiojami ar net ir žudomi. O vėliau mums teigia, kad greičiausiai Politkovskąją nužudė Putino priešai, turėdami tikslą pakenkti tarptautiniame forume. Aišku, ne jam įsakius buvo nužudyta Politkovskaja, tačiau šią žmogžudystę buvo galima įvykdyti vyraujant Putino laikų atmosferai.
Šiuo atžvilgiu net ir Jaruzelskis buvo geresnis. Be abejo, nebuvo jis angelas, tačiau tokio pasipūtimo nerodė. Devintojo dešimtmečio televizija taip pat skyrėsi nuo šiandienės rusiškos TV. Natūralu, taip pat elgėsi gėdingai arba, kaip pasakytų mano pažįstamas, „supistai gėdingai“. Bet greičiausiai bijojo per daug meluoti.
Prisiminiau Janušo Glovackio knygos fragmentą. Glovackis buvo Andžėjaus Vajdos filmo „Walęsa. Vilties žmogus“ scenarijaus autorius. Kai filmas pasirodė didžiuosiuose ekranuose, jis išleido knygą „Atėjau…“, kurioje pasakojo, kaip rašė scenarijų, kaip Vajda atmesdavo jo sumanymus. Knygoje yra ir vienas anekdotas apie Lenkijos televizijos viršininką – garsųjį Maciejų Ščepanskį. Taigi vieną dieną jis sukvietė visų svarbiausių skyrių viršininkus ir pasakė: „Deja, bet yra tokia situacija, kad privalome kasdien transliuoti tam tikrą kiekį tikros informacijos.“ Savaime suprantama, tai vyko 1980 m. Štai tokia tuo metu buvo Lenkijos televizija.
Atrodo, kad jos vadai per daug nesimėtė fašistine nacionalistine retorika. Greičiau jau demonstravo šnipinėjimą: štai opozicija paėmė dolerių iš CIA, o štai kažkoks diplomatas fotografavo lenkų karinius objektus ir pan.
A propos: mano pažįstamas, tarnavęs raketinėje kariuomenės bazėje, pasakojo, kad per teorijos pratybas kariniame dalinyje konferencijų salėje privalėjo būti uždangstyti langai, nes priešas yra budrus ir gali fotografuoti. Koks nors neigiamai nusiteikęs diplomatas juk galėjo privažiuoti elegantišku automobiliu su diplomatiniais numeriais prie slapto dalinio ir nufotografavęs pridaryti karinių objektų nuotraukų. O ką jie demonstravo per tas konferencijas? – klausiau savo pažįstamo. Sakė, jog kažkokias senas septintojo dešimtmečio rusiškas raketas. Juk nemanai, kad mums, šauktiniams kareiviams, leido apžiūrinėti modernią įrangą. O ar tokia įranga apskritai egzistavo? Man atrodo, kad tokios, atseit modernios, įrangos išvis nebuvo.