Tris dienas Venclovų namuose-muziejuje ir Rašytojų klube poetai, vertėjai ir žiūrovai klausysis eilėraščių ir pokalbių. Pirmą kartą rengiamo forumo tema gana plati – sienos, ribos: geografinės, lingvistinės, politinės ir visokios kitokios.
Renginyje dalyvauja Antanas A. Jonynas, Anna Frajlich iš JAV, Marija Stepanova ir Jelena Fanailova iš Rusijos, Dmitrijus Kuzminas ir Aleksandras Zapolis iš Latvijos, Ryszardas Krynickis iš Lenkijos, Marianna Kijanowska iš Ukrainos, Andrejus Chadanovičius iš Baltarusijos ir Eugene'as Ostashevsky, atstovaujantis JAV ir Vokietijai. Poezijos mėgėjus šeimininko teisėmis į savo tėvų namus pakvietė poetas ir vertėjas T. Venclova.
Vilnius priklauso Vakarams
Forumo „Vilniaus kryžkelės“ vadovė Justina Juozėnaitė vylėsi, kad sumanymas bus ilgaamžis, vyks ir kitais metais. „Kol kas tai poetų, vertėjų ir literatų susitikimas“, – sakė ji. Eilėraščiai skambės originalo kalba, po to savo pareigą atliks vertėjai. Renginiu ketinama skatinti vertimų radimąsi, jo tikslas – poezijos antologija, sudaryta iš forume dalyvaujančių autorių kūrinių.
„Vilniaus kryžkeles“ sumanė aspirantūros studijas Jeilio universitete baigęs T. Venclovos auklėtinis slavistas Jakovas Klocas. Šis literatūrologas laikomas vienu didžiausių Josifo Brodskio kūrybos ir biografijos žinovų. Europos šalyse paskelbė bene dešimtį Nobelio laureatui skirtų straipsnių, yra monografijos „Josifas Brodskis Lietuvoje“ autorius. Taip pat sudarė knygą „Josifas Brodskis. Išvarymas iš rojaus. Rinktiniai vertimai“.
„Rengiame forumą, o ne festivalį dėl tos priežasties, kad poetai ne tik skaitys poeziją, tačiau ir diskutuos, dalyvaus pokalbiuose. Antra, forumas turi gana plačią temą, kuri aprėpia politiką, geografiją, lingvistiką, net gatvių ir biografinių trajektorijų sankirtas. Sienos – svarbi poezijos dalis, juk metaforos tam tikra prasme nuolat jas pažeidžia, griauna. Neišvengsime ir politinių diskusijų. Tačiau mūsų pranašumas tas, kad poezija į politiką leidžia pažvelgti per atstumą, truputį iš šalies. Be abejo, kalbėsime ir apie emigraciją“, – žadėjo vienas forumo sumanytojų.
Poetas T. Venclova, sveikindamas forumo dalyvius, papasakojo apie „magiškąjį“ paribio miestą Vilnių, tautų anklavą, pastaruosius šimtmečius pabuvojusį ir Rytuose, ir Vakaruose. „Kultūrinių pasaulių riba judėjo į vieną ir į kitą pusę. Todėl šis miestas – itin tinkama vieta mūsų susitikimui. Dabar Vilnius yra Vakaruose, tikėkimės čia ir liks, nes tokia jos skirtis, to jis visada siekė“, – teigė T. Venclova.
Okupaciją laikė išlaisvinimu
Apie paties T. Venclovos įveiktas sienas poeto klausinėjo „Laisvės radijo“ rusų redakcijos bendradarbė poetė J. Fanailova. Ji gimė 1962 metais Voroneže, baigė medicinos institutą ir romanų-germanų filologiją Voronežo universitete. Penkių poezijos rinkinių autorė, kritikų teigimu, nuo pat pradžių atkreipė į save dėmesį negailestingos tiesos sakymu ir aštriomis įžvalgomis.
Pasakodamas, kaip įveikė Maskvos „sieną“, tapo joje savas ir net prabilo jos kalba, T. Venclova pirmiausia prisipažino vaikystėje sovietų okupaciją, priešingai nei 95 nuošimčiai lietuvių, laikęs išlaisvinimu. Rusų kalbos pramoko po Antrojo pasaulinio karo. Tada gyveno Aukštojoje Fredoje šalia oro uosto ir žaidė su sovietų lakūnų vaikais. Skaitė daug rusiškos literatūros, baigė Vilniaus universitetą ir nuo 1956 metų, kai SSRS nuožmiai užgesino vengrų sukilimą, ėmė virsti „antisovietčiku“.
„Iki tol buvau įtikėjęs komjaunuolis. Net juokinga prisiminti, – stabtelėjo T. Venclova. – Lyg bambuku gavus per galvą, vengrų sukilimas man apšvietė sąmonę.“
Užsiiminėjo negerais darbeliais
Tada su bičiuliais jau „užsiiminėjęs negerais dalykais“: įkūrė literatų būrelį, skaitė nuorašais plitusį lenkišką Franzo Kafkos „Pilies“ vertimą. Būrelio veikloje dalyvavo dabar garsus rusų režisierius Kama Ginkas, iš Maskvos grįžęs „leninietis“ Aleksandras Ginzburgas, gana greitai tapęs nepalenkiamu santvarkos kritiku. Jaunuoliai mėgino leisti atvirą, ne pogrindinį žurnalą, tačiau jų planus sujaukė KGB.
T. Venclova nusprendė išvažiuoti į Maskvą, pranykti dideliame mieste ir taip atsikratyti saugumo priežiūros. Čia pragyveno ketverius metus, tiek pat praleido Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Vėl atsidūrė įdomių žmonių rateliuose. Juose diskutuota apie literatūrą ir politiką. „Visada ant stalo atsirasdavo stipriosios butelis, jį tuoj pakeisdavo kitas“, – šypsodamas dėstė poetas.
Į Maskvos ratelius T. Venclovą įvedė mylima moteris, su kuria buvo susituokęs. „Man sienos perėjimas iš Vilniaus į Maskvą buvo lengvas ir malonus. Tai išimtis. Retas lietuvis mane supras“, – pabrėžė T. Venclova. Anot jo, tik lageriuose sėdėję lietuviai patyrė, kad su kai kuriais rusais galima puikiai pabendrauti ir turėti reikalų.
Lietuvoje jį vadina arogantu
Sunkiausiai T. Venclovai sekėsi įveikti Sovietų Sąjungos sieną, kai ryžosi emigracijai. Apie tai yra sukūręs eilėraštį „Šeremetjevo 1977“. Iki paskutinės akimirkos nežinojęs, pavyks išskristi, ar ne. „Sunku buvo ir dėl kultūrinių sumetimų“, – pridūrė poetas. Po nuostabiojo Paryžiaus, kuriame išsilaipino pirmiausia, atsidūrė Niujorke. Miesto metro padarė slegiantį įspūdį. Šio miesto lietuvių poetas sakė taip ir nepamilęs. Sunku buvo ir dėl anglų kalbos, kuria, jo įsitikinimu, iki šiol kalbąs labai prastai. „Negaliu suprasti, kodėl reikalingi artikeliai, kur juos įterpti“, – skundėsi forumo šeimininkas.
J. Fanailovą visada stebinusi T. Venclovos savybė apie kitokių pažiūrų žmones, politinius lyderius atsiliepti gana šiltai. „Man tokių žmonių tiesiog gaila. Lietuvoje sekama legenda, esą T. Venclova – arogantas, į visus žiūri iš aukšto. Taip nėra, esu gana drovus žmogus. Ir į daugelį aplinkinių žvelgiu iš apačios“, – tikino poetas.
„Batka“ užtvėrė sieną
Jei būtų jo valia, T. Venclova nugriautų visas pasaulio sienas. Net ir tas, kurios skiria Lietuvą nuo Rytų. „Deja, tai neįmanoma. Rusijoje gyvena mano sūnus ir anūkas. Kaskart ten keliaujant reikia prašinėti vizos – varginantis darbas. Važiuoji ir svarstai, kas tavęs laukia: stuktelės per galvą, nusitemps aiškintis ar deportuos“, – jausmą, lydintį jo apsilankymus Rusijoje, išsakė poetas.
O štai kad siena skiria Lietuvą ir Baltarusiją, T. Venclovai gaila – nuo Mindaugo laikų nieko panašaus nebuvę. „Ir prie caro, ir prie lenkų, ir sovietmečiu čia plytėjo viena erdvė. Tik šiais laikais pirmą kartą ši siena yra uždara. Nemanau, kad tai gerai, bet taip jau susiklostė. Dėl Vladimiro Putino politikos, ir dėl „batkos“. Mes mažiausiai dėl to kalti“, – nukirto poetas.
Vėliau Venclovų namuose vyko M. Kijanowskos poezijos skaitymai. Vakare forumo dalyviai persikėlė į Rašytojų klubą, kur klausėsi T. Venclovos ir A. A. Jonyno poezijos. Į rusų kalbą ją buvo išvertusi Ana „Umka“ Gerasimova.
