Apie ką mes čia…
Netekęs mylimos žmonos, garbaus amžiaus našlys Endriu Bleikas nusprendžia nuvykti į Prancūziją ir apsilankyti dvare, kuriame jiedu susipažino. Tačiau noras atgaivinti prisiminimus pavirsta į šiokią tokią kuriozinę situaciją. Vos tik atvykęs į dvarą, jis yra palaikomas darbo ieškančiu liokajumi. Tad nenorėdamas prarasti galimybės trumpam apsigyventi dvare, Endriu imasi darbo, kuris netrukus atneš jam daug naujų patirčių.
Kūrinio turinys
Šis filmas man priminė visai neseniai „Oskaruose“ triumfavusią dramą „Tėvas“, kurią pagal savo paties sukurtą spektaklį surežisavo dramaturgas Florianas Zelleris. Paskui, kai sužinojau, jog Gilleso Legardinierio situacija yra panaši, susimąsčiau. Galbūt tai – nauja tendencija, kai pirmtako kūrėjai niekuo nepasitiki ir patys nusprendžia perkelti savo kūrinius į didžiuosius ekranus. Nenori, kad juos sugadintų nieko neišmanantys kino žmonės. Na, visko gali būti, nes kinas ir jo užkulisiai kartais būna labai nenuspėjami.
Knygos neskaičiau, bet filmas man padarė visai neblogą įspūdį dėl savo lengvai pateikto, komiškai žavaus ir tuo pačiu kartais jautriai perteikto siužeto bei minties apie tai, jog kartais reikia paleisti prisiminimus ir tiesiog žengti į priekį, net jeigu tai yra be galo sunku. Apie tai pirmiausia ir yra ši juosta, kurios centre atsiduria palaužtas, bet dar noro gyventi nepraradęs žmogus. Po tam tikrų situacijų jis pradeda suvokti savo paties padarytas ar vis dar daromas klaidas.
Tiesa, be paprastos istorijos galime pasimėgauti dar ir keliais visai ryškiais bei puikiai asmenybę atskleidusiais personažais kaip ponas Endriu Bleikas ir Natalija. Būtent jiems ir buvo skiriama daugiausia dėmesio filme, o jų pačių charizma ir savotiškas patrauklumas neleido man nuobodžiauti nei akimirką. Sužavėjo jų dialogai ir smagūs nuotykiai.
Humoro filme irgi užtenka, nors jis gal ir nėra per daug originalus, bet visgi ne toks lėkštas kaip daugelyje šiuolaikinių komedijų. Nepamirškime, kad čia kalbame apie prancūzus, kurių kūryba, kad ir kokia ji bebūtų paprasta, praturtinta visokiomis subtilybėmis, kurios ir tampa svarbiais jų komedijų komponentais.
Manau, kad tiek ir užtenka trumpai apibūdinant šį filmą, nes toliau jau tektų dalintis „spoileriais“, o to aš daryti nenoriu. Tad jeigu jums patinka lengvos ir kažkiek jautrios komedijos, ši prancūziška juosta suteiktia išties gerą laiką kino salėje.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės filmas atrodo ne ypač originaliai, todėl kokių nors išskirtinių bruožų jame ieškoti nereikia. Tai tiesiog tvarkingai nufilmuotas, maloniai dėl kameros darbo ir vaizdo montažo žiūrimas projektas, kurį dar papuošia tinkančiai prie rodomų scenų priderinta muzika ir mielas akims meninis apipavidalinimas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Be jokių abejonių, didžiausia filmo žvaigžde ir priežastimi, kodėl šį filmą galima pasirinkti peržiūrai, tampa charizmos nestokojantis, dviem „Oskarams“ nominuotas Johnas Malkovichius. Ir šiame filme jis tiko kuo puikiausiai, nes jo įkūnytas veikėjas buvo ne tik patrauklus kaip asmenybė, bet dar ir įtikinamai veikė. Taip pat jo pasirodymą papildė dvi žavios damos – Fanny Ardant ir Emilie Dequenne, kurių vaidyba irgi buvo pakankamai įtikinama.
Verdiktas
„Ponas Bleikas Jūsų paslaugoms!“ – žaviai mielas, nemažai kuriozinių situacijų turintis, lengvai žiūrimas ir kelias rimtesnes temas apčiuopiantis rašytojo Gilleso Legardiniero režisūrinis debiutas, kurį tiesiog malonu žiūrėti vien dėl charizmos nestokojančio Johno Malkovichiaus pagrindinio vaidmens.
