Apie ką mes čia...
Gabi literatūrai studentė Kaira vieną dieną atkreipia profesoriaus Džonatano Milerio dėmesį. Jis susižavi jos talentu. Norėdamas jai padėti dar labiau save atskleisti šioje srityje, vyras nusprendžia papildomai su ja padirbėti. Tačiau trapi riba tarp judviejų profesinio ir asmeninio potraukio netrukus ima byrėti, kas netrukus gali kainuoti tiek Džonatanui, tiek ir Kairai labai daug.
Kūrinio turinys
Iš karto noriu pasakyti, jog šio filmo tema yra išties intriguojanti, nors mes ir turėjome ne vieną gerą panašaus pobūdžio projektą, kuriame buvo pristatyta kokia nors suvedžiojimo istorija dėl tikrų ne itin dorų paskatų. Vien prisiminkime neseniai praūžusį „Saltburną“, kuris netgi sugebėjo tam tikrais momentais šokiruoti žiūrovą. Gaila, kad negaliu to paties pasakyti apie filmą „Numylėtinė“, kuris turėjo išties didelį potencialą, bet jo elementariai nesugebėjo išnaudoti.
Pats filmas pradžioje sukelia šiokią tokią intrigą, kas, aišku, sugeba prikaustyti dėmesį prie ekrano, bet jau po maždaug pusvalandžio viskas virsta į nuobodų, pretenzingą ir tiesiog nuspėjamą farsą su labai prastai parašytais dialogais bei ne itin intriguojančiomis situacijomis. Tiesiog visa tai buvo jau ne vieną kartą matyta ir aptarta, kas, aišku, akimirksniu atima iš šio filmo bet kokį originalumą, nors tai yra visgi originali istorija, o ne jokia knygos ekranizacija ar perdirbinys.
Be to, panašią, tik gal lengviau suvirškinamą dėl savo turinio istoriją, 2015 metais filme „Neracionalus žmogus“ pristatė kino meistras Woody‘is Allenas. Ir jis tai padarė išties gerai, todėl stebint, kaip vystosi šios naujos juostos veiksmas, ne vieną kartą teko man prisiminti būtent „Neracionalaus žmogaus“ siužetą.
Bet be padrikai ir šabloniškai pateiktos istorijos, filmas visgi turi vieną svarbų kozirį – personažus. Ir nors jie nėra labai jau išraiškingi, atsižvelgus į kitus tokio pat turinio kino kūrinius, tarp jų jautėsi natūrali chemija, kuri ir gelbėjo nuo siužetinės monotonijos.
Tuo pačiu, dėl personažų, o, tiksliau, dėl vieno personažo, kuriuo tapo Džonatanas Mileris, buvo galima jaudintis, kas irgi suteikė peržiūrai šiokios tokios prasmės, atsižvelgus į tai, į kokią nepavydėtiną situaciją jis pateko. Tad štai, pliusas, ir gana ryškus, atitenka veikėjams ir vien dėl šito galima pasakyti ačiū ką tik „iškeptai“ režisierei.
Tad apibendrinus, galiu tik pasakyti, jog tokio tipo filmų su panašia tema yra tikrai nemažai, bet jeigu Jums patinka jie, galite įvertinti ir „Numylėtinę“. Na, ir pats filmas trunka šiek tiek daugiau nei pusantros valandos, kas irgi tampa mažyčiu jo privalumu.
Techninė juostos pusė
Kas man labiausiai krito į akis žiūrint šį filmą, tai chaotiškai sudėliotas montažas. Atrodė, kad žiūrovui buvo norėta prabėgom parodyti konkrečią situaciją ir nelabai į ją gilintis, kas, žinoma, labai sumenkino juostos dramaturginę dalį.
Užtat meninis apipavidalinimas buvo išties neblogas vien dėl to, kaip pristatyta aplinka, kurioje vyko visas veiksmas. Kameros darbas taip pat tvarkoje, kaip ir garso takelis, kuris karts nuo karto bandė sukurti ekrane reikiamą įtampą, kad žiūrovams būtų nejauku stebėti tam tikras ekrane pateiktas situacijas. Paprastai kalbant, filmas žiūrimas ir jo techninė dalis nėra tokia prasta, kaip scenarijus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Dar šį filmą galima pasižiūrėti dėl aktorių, nes, kaip jau rašiau, pati istorija nesužavi, tik, galbūt, išties neblogas ryšys tarp pagrindinių personažų.
O jo nebūtų, jeigu ne tokie talentai kaip iš populiaraus „Netflix“ serialo „Trečiadienė“ ir kultinės siaubo serijos „Klyksmas“ žinomos Jennos Ortegos bei „Hobito“ trilogijoje nusifilmavusio Martino Freemano. Tarp jų jautėsi puiki chemija bei tuo pačiu reikiama tokiai istorijai nepatogi įtampa, kas buvo tikrai į naudą filmui.
Čia taip pat suvaidino Dagmara Dominczyk, Bashiras Salahuddinas ir Gideon Adlon, bet negalėčiau pasakyti, jog jų pasirodymas buvo kažkuo išskirtinis.
Verdiktas
„Numylėtinė“ – ganėtinai šabloninę, dramaturgiškai šlubuojančią ir kartais ne itin įtikinamai pristatytą istoriją gvildenantis Jade Halley Barlett režisūrinis debiutas, kuris turi vieną privalumą – puikią aktorių Jennos Ortegos ir Martino Freemano tarpusavio chemiją. Tad vien dėl jų šį filmą galima pasižiūrėti, bet tikėtis stebuklų ar kokių nors įdomių siužetinių sprendimų neverta, nes šis filmas to tiesiog neturi.
Filmo anonsas:
