Ir nors 165 milijonus dolerių be reklamos išlaidų kainavęs filmas patyrė tada pakankamai skaudų finansinį fiasko uždirbdamas 434 milijonus dolerių (kas nežino, kino teatrai pasiima nuo 50 iki 75 procentų pajamų), studija „Warner Bros.“ neišsigando ir nusprendė duoti režisieriui Denisui Villeneuve‘ui dar vieną šansą.
Bet ar filmas šįkart pateisins studijos lūkesčius ir kartu finansinę riziką? Pamatysime, tačiau nesvarbu, kaip nutiks, nes nuo to filmo kokybė tikrai nenukentės. Taip, iš karto galiu pasakyti, jog „Kopa. Antra dalis“ – tai tikras kino šedevras tiek vizualine prasme, tiek ir dramaturgine, bet apie tai šiek tiek vėliau.
Apie ką mes čia…
Susipažinęs su Arakio planetos gyventojais fremenais, Polas Atreidas vis labiau atranda save kaip lyderis, kuriam yra lemta stoti į žūtbūtinę kovą su priešiškai nusiteikusiais ir planetą dėl vertingos žaliavos norinčiais valdyti Harkonenais. Bet ar jam pavyks tą padaryti? Ant kortos yra pastatytas ne tik šios planetos likimas, jo asmeniniai kėslai, bet ir visos visatos ateitis.
Kūrinio turinys
Štai, po beveik trijų metų laukimo, pagaliau mes matome antrąją pirmosios „Kopa“ ciklo knygos ekranizacijos dalį. Žinoma, tie žmonės, kurie nėra vartę knygos, pajus, tikriausiai, žymiai didesnį pasitenkinimą dėl filme vyraujančios nežinomybės ir intrigos. Na, o tie, kurie jau žino, kaip pasibaigs šis pirmas Polo Atreido gyvenimo etapas, pamatys išties puikią literatūrinio kūrinio adaptaciją. O kodėl ši, antra dalis, mano nuomone, yra žymiai geresė už pirmą, kurią taip pat laikau nuostabiu kūriniu? Netrukus aprašysiu.
Pirmiausia, antroje dalyje pereinama prie žymiai svarbesnio Polo Atreido metamorfozės etapo, kuriame jis iš išlepinto berniūkščio pradeda virsti į gilesnę asmenybę, į tikslo siekiantį vyrą, į lyderį, kurio taip reikia fremenams. Šis jo pasikeitimas ir kartu tam tikros dilemos tapo bene svarbiausiu antrosios dalies varikliu, be kurio šis pasakojimas elementariai taip gerai neveiktų dramaturgiškai. Taip pat žiūrovams yra pateiktas ir žymiai platesnis „Kopos“ visatoje aprašytas pasaulis, kuris leidžia suvokti, kas yra kas ir kokių tikslų siekia vieni ar kiti veikėjai – pradedant fremenais bei Polu ir užbaigiant Imperatoriumi su Harkonenais.
Deja, nors ir kaip norėčiau, bet turiu susilaikyti nuo „spoilinimo“ ir per daug neišduoti, kad tie žmonės, kurie dar nematė filmo ir nieko nežino apie šios istorijos eigą, susidarytų gerą įspūdį. Todėl manau, kad verta tik paminėti veikėjus, be kurių šis pasakojimas nebūtų toks įtraukiančiai patrauklus.
Kaip jau užsiminiau, Polas visos juostos metu keičiasi ir jis tą daro išties įtikinamai, o jo metamorfoziškoje kelionėje padedanti Čani irgi neatsilieka. Mes pagaliau galime susipažinti ir su ja kaip su išties įdomiu personažu, o ne vien Polo vizijose matomu atvaizdu. Tačiau kas mane sužavėjo labiausiai, tai šiurpus Feidas Rautas. Negailestingas, maniakiškas ir velniškai patrauklus veikėjas, kurio pasirodymas ekrane man sukeldavo ne itin jaukias emocijas.
Keli nauji veikėjai, tarp kurių buvo ir pats Imperatorius, taip pat šauniai atsiskleidė, dėl to nepajaučiau nepasitenkinimo. Tiesa, kalbant apie Baroną, keli knygos momentai filme nebuvo įtraukti. Na, matyt, dėl tokio švelnaus N-13 cenzo. Kas skaitė knygą, manau, puikiai supranta, apie ką kalbu.
Veiksmo epizodų ir įspūdingų batalijų filme be galo daug, todėl jis yra žymiai žvalesnis nei įvadas į istoriją, kurį matėme pirmoje „Kopos“ dalyje. Nesakau, kad man buvo nuobodu žiūrėti pirmą filmą, nes tai būtų melas. Tiesiog 2021 metų juosta buvo labai lėta ir netgi kartais panaši į tokį ekspozicinį kiną, kuriame be kalbų ir pasaulio, kuriame vyksta veiksmas, pristatymo beveik nieko nėra.
Apibendrinus pasakysiu, jog antrasis „Kopos“ filmas – idealus pavyzdys, kaip reikia ekranizuoti knygas. Panašus jausmas mane aplankė tik tada, kai žiūrėjau „Žiedų valdovo“ trilogiją. Tad, be abejonės, raginu eiti, o tiksliau, bėgti į kino teatrus, nes abejoju, ar artimiausiu metu mes pamatysime kažką geresnio iš fantastinio žanro filmų už šį Deniso Villeneuve‘o šedevrą.
Techninė juostos pusė
Žiūrėdamas kine pirmą dalį tiek „IMAX“ kino salėje, tiek ir įprastoje, buvau be galo pakerėtas tokiu stulbinančiu vizualiu reginiu, kurį mums padovanojo režisierius Denisas Villeneuve‘as ir jo kūrybinė komanda. Tikrai nesitikėjau, jog antra dalis sugebės visa tai perspjauti ir pademonstruoti mums dar daugiau didybės ir meniškumo.
Žinoma, daugžodžiauti apie techninius aspektus, manau, nereikia, nes patys puikiai žinote, kokis perfekcionistas yra šios juostos kūrėjas. jis jau ne vieną kartą mus nustebino su stulbinančio grožio darbais. O tokio kruopštumo detalėms, Franko Herberto knygoje aprašyto pasaulio matymo ir, žinoma, meniškumu spinduliuojančių epizodų galėtų pavydėti net ir toks perfekcionistas kaip Jamesas Cameronas.
Tobulas, tiesiog tobulas tiek specialiųjų efektų, tiek ir meninio apipavidalinimo prasme filmas, kuris iš vizualios perspektyvos kuo puikiausiai perteikė knygos puslapiuose pavaizduotą pasaulį. O kur dar genialus kameros darbas, be kurio tikriausiai nebūtų tiek įtampos ir epiškumo. Tad šio filmo žiūrėjimas man buvo be galo didelis malonumas.
Dar neužmirškime epiškais skambesiais perpildyto garso takelio, įtraukiančio vaizdo montažo ir ne ką mažiau svarbaus garso montažo, kuris suteikė juostai reikiamos galios. Tiesa, visa filmo galia bus jaučiama „IMAX“ kino formate, dėl to raginu žiūrėti tik ten, jeigu norite pajusti maksimalius įspūdžius.
Aktorių kolektyvinis darbas
Antroje dalyje be jau visiems pažįstamų ir, mano nuomone, idealiai parinktų vaidmenims Timothee‘io Chalameto, Zendaya‘ios, Rebeccos Fergusson, Javiero Bardemo, Josho Brolino, Dave‘o Bautistos, Stellano Skarsgardo ir Charlotte‘os Rampling, galima pamatyti ne ką mažiau talentingus aktorius. Kalbu apie Florence Pugh, Christopherį Walkeną, Lea Seydoux ir, žinoma, ryškiausią tęsinio naujoką Austiną Butlerį, kurio įkūnytas Feidas Rautas sugeba sukelti milžinišką šiurpą.
Na, o kas liečia senbuvius, kuriuos matėme pirmoje dalyje, jie visi ne tik pademonstravo įtikinamą vaidybą, bet kartu kai kurie iš jų kažkiek net pakeitė jiems patikėtų personažų psichologinį portretą, dėl ko tam tikri veikėjai buvo pateikti iš visai naujos, labiau emocionalios ir netgi gilesnės perspektyvos nei pirmtake. Tad jeigu trumpai – aktoriai pasidarbavo tiesiog fantastiškai.
Verdiktas
„Kopa. Antra dalis“ – stulbinančio vizualaus grožio, įspūdingų batalijų, nuostabios vaidybos ir epiškumo perpildytas kino reginys, kuris dar ir labai sklandžiai sugeba perteikti Franko Herberto parašytos knygos esmę.
O už visai tai tenka dėkoti talentingam režisieriui Denisui Villeneuve‘ui, kurio milžiniška aistra, kūrybinis pasiaukojimas ir perfekcionizmu alsuojanti vizija leido šiai iš pirmo žvilgsnio neįmanomai ekranizacijai pavirsti ne į eilinį filmą, bet į tikrą kino meną.
