O kaip pats filmas? Į šį klausimą tradiciškai atsakysiu šiek tiek vėliau.
Apie ką mes čia…
Norėdami prisiminti jaunystės šėlsmą ir dar kartą sau įrodyti, jog amžius tai tik skaičius, vidutinio amžiaus krizę išgyvenantys klasės draugai Karolis, Šampūnas, Tankas ir Princas nusprendžia susilažinti ir įvykdyti kelias kvailas, bet jų gyvenimo paįvairinimui svarbias užduotis. Bet ar visiems iš jų užteks drąsos? Nežinia, nes kiekvienas iš jų slepia nuo kitų savo didžiausias baimes, kurios gali netikėtai sugadinti visą susitarimą.
Kūrinio turinys
Eidamas į kiną žiūrėti lietuviškų komedijų niekada nieko nesitikiu, nes visuomet būna du scenarijai – arba bus neblogai, arba prastai. Dėl ko lūkesčiai pas mane visuomet yra minimalūs, o ir reikalauti iš šio žanro stebuklų irgi sunku, nes visi geriausi scenarijai jau seniai parašyti. Tad elementaru, jog dabar mes gauname tik įvairias tų scenarijų versijas.
Taip yra ir su šiuo filmu, kuris neturi visiškai jokių naujų idėjų, o ir save bando parodyti kaip komediją, tačiau didesniu jo pamatu kažkodėl tampa drama. Ir čia, mano nuomone, yra didžiausia jo bėda, nes režisierius bandė vilktis paskui du žanrus, bet nei vienas iš jų neveikia taip, kaip to norėtųsi. Ir tuoj paaiškinsiu, kodėl.
Pirmiausia, pati idėja apie keturis bičus, kurie bando atrasti gyvenimo skonį ar prasmę darydami kažkokias nesąmones. Tai tikrai ne vieną kartą matyta, bet pakenčiama. Tik kad tokia koncepcija atrodo prastai, jeigu personažai, jų poelgiai ir išgyvenimai atrodo nenatūraliai.
Vienintelis iš visų filmo veikėjų Tankas turėjo geriausiai išdirbtą siužetinę arką, kurią malonu buvo žiūrėti ne vien dėl jo komiško įvaizdžio, bet ir dėl elementarios filmo siužete pristatytos problemos bei jos sprendimo būdo. Šis veikėjas augo viso filmo metu kaip asmenybė, kas privertė mane suvokti jį bei tuo pačiu dėl jo jaudintis. Juokinga dar tai, jog šio veikėjo didžiausia funkcija filme tapo publikos linksminimas, su kuria jis susidorojo išties puikiai, nors ne jis buvo visos šios juostos pagrindiniu veikėju, kas žinoma filmui visiškai ne į naudą. Na, o Karolis, Šampūnas ir Princas – pakankamai blankūs personažai, kurių paviršutiniškai pateikta drama visiškai neveikė, o ir komiški elementai, kuriais jie buvo papuošti, taip pat nesukėlė man jokio didesnio susižavėjimo.
Antra – humoras. Kaip jau rašiau, viskas, kas filme susiję su humoru, sukosi aplink Tanką, todėl žiūrėdamas šį filmą laukiau jo pasirodymo, nes man buvo labai nuobodu stebėti kitus personažus ir jų bandymus juokauti. O ir kuriozinės situacijos su plikais užpakaliais buvo bene juokingiausiu šios juostos momentu. Tiksliau, čia jau pasidarbavo tas pats Tankas ir Princas. Vien dėl scenų su šiais dviem vyrukais, manau, ir verta pasižiūrėti šį filmą, nes juokingesnių momentų, apart Tanko asmenybės, vargu ar pastebėsite.
Aišku, filme paliestos ir ganėtinai rimtos, netgi socialinį pobūdį turinčios temos, kurios yra aktualios daugeliui iš mūsų. Bet ar jos buvo iki galo išdirbtos, kad siužetas įgautų daugiau prasmės? Deja, bet ne. Tiesa, užskaitau „pikantiškas“ scenas, nes lietuvių komedijose, neskaitant „Zero“ serijos, tokių atviresnių momentų man neteko dar matyti.
Tad bendrai, nes nei daugžodžiauti, nei „spoilinti“ siužeto aš nenoriu, pasakysiu, jog filmą dėl bendro išprusimo ar elementarios pramogos pasižiūrėti tikrai galima. Tai nėra labai bloga komedija, jeigu ją taip galima pavadinti, o tiesiog filmas, kuris neneša jokių naujovių ir jokių idėjų, o pateikia tai, kas jau ne vieną kartą buvo matyta, tik žymiai geresniame pavidale.
Techninė juostos pusė
Kaip jau įprasta, lietuviškos komedijos nors ir ne visuomet sugeba pradžiuginti savo scenarijumi, bet su technine dalimi jose daugmaž visada viskas yra puikiai. Tad ir čia mes turime išties puikų kameros darbą, neblogą vaizdo montažą (nors kai kurios scenos ir jų perėjimas iš vienos į kitą atrodė kažkiek chaotiškai, bet čia buvo gal kokius du kartus per visą filmą) ir, žinoma, energingą garso takelį. Tad iš audiovizualios perspektyvos filmas atrodo tikrai pagirtinai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Rašiau, jog didžiausia filmo pažiba tapo Tanko personažas, o jį suvaidinęs Andrius Žiurauskas, asmeniškai man, didžiausia filmo žvaigždė. Beje, pirmą kartą mačiau jį vaidinant tokį išties tragikomišką personažą ir jis su tuo susidorojo tikrai nepriekaištingai. Ir drama, ir komedija viename, todėl asmeniškai sakau – geriausias šio aktoriaus pasirodymas kine nuo „Redirected“ laikų.
Justinas Jankevičius irgi turėjo kelis visai vykusius draminius pasirodymus, o ir Valentinas Krulikovskis taip pat nenuvylė, bet va iš Manto Stonkaus ir jo mylimosios Gelminės Glemžaitės tikėjausi solidesnio pasirodymo. Dar filme epizodiniame vaidmenyje galime pamatyti puikųjį Vytautą Kaniušonį, kas, žinoma, suteikė juostai papildomą pliusą, ir Aldoną Vilutytę su Nijole Narmontaite.
Verdiktas
„Draugų lažybos“ – savo idėja neypatingas, kai kur juokingas, kai kur dramatiškas, bet visumoje, kaip ne kaip susižiūrintis pramogai skirtas lietuviškas komedinis projektas, kurio didžiausiais privalumais tampa kokybiška techninė dalis ir nuostabus aktoriaus A. Žiurausko pasirodymas.
