Apie ką mes čia...
Visą savo gyvenimą neišeinanti iš namų dėl sunkios ligos, Medelina stengiasi džiaugtis gyvenimu net ir būdama tarp keturių sienų. Tačiau vieną dieną jos ramų gyvenimą sujaukia į gretimą namą su savo šeima atsikraustęs žavus jaunuolis. Mergina iš karto pajaučia jam simpatiją vos tik jį pamačiusi pro savo namų langą. Taip prasideda jos neįmanomos meilės istorija...
Kūrinio turinys
Kiekvienais metais vasaros kino sezonas į didžiuosius ekranus atneša ne vien galingus ir šimtus milijonų dolerių kainuojančius filmus, bet taip pat mažo biudžeto projektus, kurie orientuoti į specifinį kino žiūrovą. Šiuo atveju tikslinę filmo auditoriją sudaro paaugliai, o tiksliau jaunos merginos, kurios žavisi naiviomis ir labai saldžiomis meilės istorijomis bei pačios svajoja patirti kažką panašaus.
Todėl nenuostabu, jog dažnai kino teatruose pasirodo beveik vienodai atrodančios Nicholaso Sparkso knygų ekranizacijos ir panašaus, niekuo neypatingi ir netgi erzinantys tokio pobūdžio projektai. Tiesa, būna ir malonių staigmenų kaip didžiuliu komerciniu hitu tapusi 2014 metų drama „Dėl mūsų likimo kaltos žvaigždės“ ar rašytojos Jojo Moyes knygos „Aš prieš tave“ ekranizacija. Šie projektai spinduliavo labai pozityvia energija, bet kas svarbiausia, pačios istorijos buvo patrauklios, nebanaliai papasakotos ir turinčios visai gerą pamokslą apie gyvenimo trapumą. Tokiu filmu turėjo tapti ir Nicola Yoon knygos ekranizacija, kuri, deja, nepateisino lūkesčių.
Filmas prasideda įdomiai ir daug žadančiai. Žiūrovas supažindinamas su pagrindine filmo heroje Medelina, kuri visos juostos metu atsiskleidžia iš visokiausių perspektyvų. Todėl stebėti jos poelgius yra iš ties visai įdomu, bet iki tam tikrų scenų, kuriose matome visišką juostos scenaristo neatsakingumą pateikiant neįtikinamai atrodančius įvykius iš jos gyvenimo. Visgi žmogus, kuris nemoka plaukti, nešoks nuo uolos į vandenį ir po to, kažkokiu stebuklingu būdu, išnirš lyg būtų kokia nors Venera. Ir tokių kvailų, visiškai nelogiškų scenų filme labai daug. Būtent jos ir sumenkina pasakojimo tikroviškumą, kuris galiausiai virsta į eilinę muilo operą, panašią į tas meksikietiškas telenoveles.
Atmetus nelogiškai atrodančius pasakojimo elementus, svarbiausiais Medelinos istorijos dalyviais tampa paprastos ir eiliniam žmogui įgyvendinamos svajonės bei pirmoji meilė. Ties tuo ir sukasi visas siužetas, kuris dažnai pavirsta į nuobodų pliurpalų rinkinį. Ir viskas būtų gerai, jeigu ne tai, jog filme yra propaguojamas melas. Kiekvienas herojus meluoja, filme nėra nė vieno veikėjo, kuris elgtųsi dorai ir paklusniai. Blogiausia, jog melas tampa „tyros“ meilės įrankiu, dėl kurio kenčia visi, tačiau režisierė net nebando to iškelti į paviršių, o tiesiog stengiasi pateisinti herojų poelgius tuo, jog vardan meilės galima nusižengti, padaryti nusikaltimą ir įskaudinti tuos, kurie visą gyvenimą tau yra artimi. Kam tos vertybės, kai apačioje niežti? Toks galėtų būti šio filmo šūkis.
Kalbant apie veikėjus, kurie ir sudarė pamatą šio filmo istorijai, be Medelinos galima būtų išskirti merginos motiną, kurios veiksmai buvo dar kažkaip pateisinti, norint apsaugoti savo vienintelį vaiką nuo visų blogybių, kurios gali pasipainioti jai po kojomis. Ir nors kai kurie jos sprendimai kėlė nuostabą, tačiau manau, jog toks motinos požiūris į paauglę merginą yra labai adekvatus. Ypatingai šiais laikais, kai merginos jau būdamos trylikos apgaulės būdu gulasi su bet kuo, o po to verkia, jog visi vyrai kiaulės. Tai ir yra tėvų bėda, kurie vengia intymių pokalbių su savo atžalomis.
Vaikinas Olis, kuris pajaučia simpatiją Medelinai, yra visiškai nemotyvuotas, tuščias ir neatsiskleidęs herojus, kurio veiksmus kartais labai sunku suprasti. Kaip personažas, kuris kenčia nuo savo smurtaujančio tėvo, myli motiną ir iki ausų įsimylėjęs naują kaimynę – čia pateiktas visiškai neįdomiai ir pilkai. Nesijaučia iš jo pusės sklindančio meilės jausmo nei Medelinai, nei mamai. Tipinio nuskriausto paauglio portretas, kuris sunkiai priima save ir jį supantį pasaulį.
Filmo pliusu tampa kai kurios metaforos ir visai originaliai pateikti pokalbiai tarp Medelinos ir Olio. Bet čia jau kalbu apie vizualinę pokalbių pusę, kuri žiūrisi išties smagiai. Gaila tik, jog dauguma dialogų tokie primityvūs ir neįtraukiantys. Būtent tokiu iš dalies ir yra šis filmas, kuris ne tik neprilygsta anksčiau paminėtiems projektams, bet ir karts nuo karto sukelia nuobodulio jausmą.
Techninė juostos pusė
Vizualiai juosta žavi savo minimalistiniais sprendimais, dekoracijomis, aplinka ir, žinoma, estetiškai pateiktais Medelinos namais. Taip pat filmas turi kerinčią muziką, kurią parašė žymus Švedijos kompozitorius Ludwigas Goranssonas, todėl jį bežiūrint galime pasimėgauti išties svajingomis muzikinėmis kompozicijos. Kameros darbai irgi atlikti neblogai, ypatingai Havajuose nufilmuotose scenose, kuriose galime pasigrožėti nuostabia salos gamta.
Garso montažas tvarkoje, kaip ir vaizdo montažas. Istorija nuo pradžios iki galo papasakota tvarkingai, todėl nors ir bežiūrint filmą jaučiamas nuobodulys, bet užtat pats pasakojimo pateikimas neerzina.
Aktorių kolektyvinis darbas
JAV populiarumu besimėgaujanti Amandla Stenberg, suvaidinusi filme Medeliną, pasirodė netgi labai pakenčiamai. Kai kuriose scenose ji buvo labai įtikinama, o kai kuriose, kur jai reikėjo emocionaliai išreikšti savo nepasitenkinimą kai kuriais mamos sprendimais, tiesiog pritrūko patirties. Bet bendras vaizdas pozityvus, o tas ir yra gerai.
Nickas J. Robinsonas, atlikęs Olio rolę, pasirodė visiškai neturintis jokios charizmos. Tai buvo tiesiog tuščiai išnaudotas visai įdomiai knygoje pateikto personažo portretas. Nicko atliktas personažas visos juostos metu atrodė lyg emocijų neturintis kiborgas, norėjęs apvaisinti Medeliną. Toks tipinis paauglio tipažas, kuris pasirodo mielas ir jautrus, bet gavęs tai, ko norėjo, parodo savo tikrąjį veidą.
Anika Noni Rose, suvaidinusi Medelinos mamą, ir Ana de la Reguera, įkūnijusi slaugytojos Karlos vaidmenį, suvaidino visai neblogai. Buvo malonu žiūrėti į šias moteris, kurios vienintelės filme pasistengė, kad jų personažus būtų galima užjausti.
Verdiktas
„Man esi viskas“ – tipinė ir niekuo nuo kitų panašaus pobūdžio filmų neišsiskirianti paaugliams skirta melodrama, kurios šaltiniu tapo jaunimo tarpe labai populiari knyga. Kaip ir panašūs jam projektai, Stellos Meghie filmas nesugeba pateikti nieko naujo, o tik banaliai atrodančią pirmąją paauglišką meilę, saldžius pagrindinių veikėjų santykius, kovą dėl savo jausmų visomis įmanomomis priemonėmis ir kvailai atrodančias problemas, su kuriomis tenka susidurti pagrindiniams herojams.
Be abejo, filmas turi ir pliusų – puikius Havajų peizažus, jausmingą muziką ir pakenčiamą pagrindinių herojų vaidybą. Gaila tik, kad viso to neužtenka norint sukurti gerą ir įsimenamą filmą apie meilę.
