Šįkart „Sundance“ kino festivalio apdovanojimui nominuotas kino kūrėjas kviečia pamatyti 2013 metais pasirodžiusios ir bestseleriu tapusios rašytojo Dave‘o Eggerso knygos „Ratas“ ekranizaciją, kuriai jis pats ir parašė scenarijų.
Apie ką mes čia...
Vieną dieną labai nuobodų gyvenimą gyvenančiai programuotojai Mei nusišypso laimė. Ji įsidarbina labai prestižinėje ir vienoje didžiausių pasaulio technologijų bendrovių „Ratas“. Netrukus, padirbusi kažkiek laiko, mergina gauna itin rimtą pasiūlymą – tapti naujos interaktyvios technologijos veidu. Tačiau ji net nenutuokia, jog nuo šiol jos gyvenimas priklausys ne nuo jos pačios, o nuo daug paslapčių turinčios „Rato“ įmonės.
Kūrinio turinys
Likus maždaug mėnesiui iki filmo „Ratas“ pasirodymo Lietuvos kino ekranuose, teko perskaityti Dave‘o Eggerso parašytą knygą, pagal kurią ir buvo pastatyta ši juosta. Žinoma, tą dariau sąmoningai, nes vertinant knygų ekranizacijas tiesiog būtina susipažinti su pirminiu šaltiniu, kad kuo adekvačiau būtų galima įvertinti adaptuotą variantą. Knyga, nors ir labiau pritaikyta šiuolaikiniam jaunimui, kuris nesugebėtų nė dienos išgyventi be išmaniojo telefono ir interneto, man padarė įspūdį dėl savo stiprios socialinės žinutės. Tačiau filmas... Nesinori to sakyti, bet filmas labai nuvylė. Ir nesvarbu, ar žiūrėtum į jį kaip į knygos ekranizaciją, ar kaip į paprastą kino projektą.
Vienintelis juostos pliusas, nuo kurio ir noriu pradėti, yra būtent visai neblogai pateikta socialinė žinutė, kurią buvo galima pastebėti knygoje. Kaip galima suprasti, šis filmas pasakoja apie šiuolaikinių technologijų, nuo kurių yra priklausomi žmonės, pasekmes. Ir ši filmo siužetinės linijos dalis papasakota visai patraukliai, tuo pačiu pašiepiant ypatingai jauną žmogų, kuris praleidžia prie kompiuterio ar išmaniojo telefono daugiau laiko nei bendraudamas gyvai. Tuo pasekoje nukenčia ne tik gyvas bendravimas, bet ir žmonės vienas nuo kito nutolsta, o priklausomybė internetui auga.
Žinoma, ne vien jaunimui suduodamas smūgis. Nemažai kritikos filme gauna galingos ir puikiai atpažįstamos korporacijos kaip „Google“ ar „Facebook“, kurių pavadinimai saugumo sumetimais pakeisti. Juostos metu pateikiamas ne vien korporacijos įvaizdis, jo darbo specifika, bet, žinoma, dar ir užkulisiai, kuriais norima parodyti, jog žmonės yra tik sekamos marionetės vadovų rankose. Ir tuo baigiasi filmo įdomybės.
Filmas, be įdomios ir tikrai aktualios temos, neturi nieko gero. Tai labai nuobodus, itin lėtą ir nepatrauklią siužetinę liniją turintis kino projektas, kuriam įpusėjus jau norisi užmigti. Ir čia aš nejuokauju. Kelioms minutėms teko užmerkti akis, kol šalia sėdinti draugė nepažadino. Ir žinote, nieko nepraradau. Nes rodė tą pačią, nykią ir santykius besiaiškinančių herojų sceną, kuri varė į neviltį dėl nesuvokiamo bukumo. Ir tokių scenų, kuriose pateikiami visiškai neįdomūs ir bereikšmiai pokalbiai, šiame filme labai daug. Čia jau nekalbant apie personažų idiotiškus poelgius, kurie kelia šypsena dėl akivaizdžios filmo režisieriaus ir scenaristo nesuvokimo gerą knygą perkeliant į didžiuosius ekranus.
Herojai filme irgi pasižymi ypatingai neigiama charizma. Pradedant nuo pagrindinės filmo veikėjos Mei, kuri visą filmą yra panaši į neturinčią savo nuomonės daržovę, ir baigiant apgailėtinai atrodančiu filmo antagonistu, kuriuo tampa bendrovės „Ratas“ prezidentas Imonas. Jų susidūrimas vertas visų įmanomų „Auksinių aviečių“, nes tokio prasto finalo, kuriame jie abu stoja vienas prieš kitą, seniai nemačiau jokiame B kategorijos filme. Apie antraplanius veikėjus, kurie šiame filme nesudaro visiškai jokio svarbaus pamato pasakojimui, net nesinori kalbėti. Nė vienas herojus neišvystytas taip, kad norėtųsi dėl jo pergyventi ir kartu suprasti jo poelgių motyvus. O gaila, nes knygoje visi personažai ne tik pateikti labai vaizdžiai, bet kas svarbiau, jie yra labai skirtingi ir būtent tuo įdomūs.
Labai gaila, nes filmas tikrai turėjo nemažą potencialą tapti gerai sukaltu trileriu, o ne nykia drama, ypač, kai pamatu istorijai tampa įdomi knyga. Iš kitos pusės, pati knyga yra sunkiai ekranizuojama, todėl čia ir kino studijos kaltė, jog nepakvietė į režisieriaus kėdę daugiau patirties turinčio kino kūrėjo.
Be abejo – tai vienas blogiausių 2017 metų filmų ir vienas iš didžiausių kol kas šių metų kino nusivylimų.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės labiausiai įsimena garso takelis, kuris karts nuo karto primena puikią 2010 metų filmo „Tronas: Palikimas“ muzikinę palydą, kurią sukūrė prancūzų duetas „Daft Punk“. Bet netgi gera muzika nesugeba išgelbėti filmo nuo labai nuobodžiai atrodančios siužetinės linijos, kas išties stebina.
Vizualinė juostos dalis gera. Estetiškai pateikta „Rato“ buveinė ir aplinka, tačiau visgi labiausiai į akis krenta įdomūs sprendimai rodyti ekrane Mei darbo specifiką, atrašant klientams, bei žinutes iš žmonių, kurie stebi ją dėka naujos „Rato“ technologijos.
Kameros darbas standartinis tokiems projektams, todėl jokių naujovių ar netikėtų sprendimų naudojant kamerą nebuvo matyti. Užtat kas rėžė akis – tai montažas. Jis blogas ne vien tuo, jog istorija sudėliota labai neįtraukiančiai, bet dar ir dėl didelių loginių klaidų, kurios matomos daugybėje scenų.
Viena iš klaidų, pavyzdžiui, tampa pokalbis tualete tarp Mei ir jos nuskriaustos draugės, kurio metu matėsi tai didėjantis, tai mažėjantis tualetinis popierius. O merginos gi neatlikinėjo savo gamtinių reikalų. Ir čia ne viena tokia scena.
Garso montažas geras. Ypatingai gerai jis atrodo Mei skęstant ir scenoje ant tilto.
Aktorių kolektyvinis darbas
Atlikusi pagrindinį vaidmenį aktorė Emma Watson atrodė tiesiog apgailėtinai. Tikrai nesitikėjau tokios prastos, neįtikinančios ir labai teatriškos vaidybos, kuria galėjome mėgautis kitame jos blogame filme „Kolonija“. Ar ji susirgo Kristen Stewart sindromu, ar kas jai atsitiko? Nes visiškai nesuvokiama, kaip žmogus beveik tuo pačiu momentu besifilmuodamas studijos „Disney“ filme „Gražuolė ir pabaisa“ galėjo taip pasikeisti. Jokių pastangų, jokio įsijautimo į rolę...
Užtat Tomą Hanksą, dviejų „Oskarų“ laureatą galima pasveikinti. Jis atliko blogiausią savo karjeroje vaidmenį. Galvojau, kad didžiausiu dugnu tapo jo rolė 2016 metų filme „Inferno“, bet pasirodo klydau. Iki dabar, praėjus beveik savaitei po filmo peržiūros, negaliu užmiršti tokio jo prasto pasirodymo. Tikiuosi, kad čia tik laikinas etapas ir ateityje jis ir vėl mus džiugins nuostabiais pasirodymais.
Johnas Boyega, kurį visi puikiai prisimena iš septintojo „Žvaigždžių karų“ epizodo, irgi pasistengė. Nykiausias filmo personažas, kuris visiškai nepritapo prie istorijos. Tą patį galima pasakyti apie Pattoną Oswaltą, kuriam atiteko vieno iš „Rato“ vadovų vaidmuo. Neįsimenantis personažas, kurį galėjo atlikti bet koks kitas vyras, neturintis aktoriaus išsilavinimo ir patirties.
Nebulos vaidmeniu filme „Galaktikos sergėtojai“ besididžiuojanti Karen Gillan irgi neišnaudojo savo potencialo, nors jos vaidmuo filme buvo pats ryškiausias ir emocionaliausias. Ellaras Coltrane‘as, kuris nuo filmo „Vaikystė“ pasirodymo taip niekur ir nepritapo Holivude, pademonstravo medinę vaidybą, kuri verta medinio „Oskaro“.
Vienintelis aktorius filme, kuris vaidino, kuris privertė šiek tiek jį užjausti buvo Billas Paxtonas. Tai paskutinis aktoriaus vaidmuo, kurį jis atliko likus keliems mėnesiams iki mirties.
Verdiktas
„Ratas“ – vienas blogiausių šių metų kino projektų, kuris savo pasirodymu paniekino gerą 2013 metais pasirodžiusią rašytojo Dave‘o Eggerso knygą. Juosta, kurios vieninteliu pliusu tampa labai stipri socialinė žinutė jaunimui, neturi nieko, kuo būtų galima pritraukti žiūrovą.
Prasta vaidyba, nykus scenarijus, neatskleisti personažai, nuobodžiai vystomas veiksmas ir kvaili dialogai – tai dar tik keletas šios juostos sudedamųjų dalių, kurios sudaro bendrą vaizdą į neatsakingai atliktą režisieriaus Jameso Ponsoldto darbą.
