Apie ką mes čia...
Gyvenantis ramų gyvenimą su savo žmona, Viktoras Barinovas slapčia svajoja tapti vyriausiu Kremliaus virtuvės šefu. Ir vieną dieną pas jį atvyksta paties rusų prezidento Vladimiro Putino padėjėjas, kuris Viktorui turi pasiūlymą. Žinoma, tas pasiūlymas neturi nieko bendro su restorano „Viktor“ šefo svajone, todėl Viktoras akimirksniu atsisako. Tačiau netikėtas ir viską aukštyn kojomis apvertęs įvykis Viktoro gyvenime priverčia jį sutikti valdžios reikalavimui vykti į Sočį ir atstovauti Rusiją pasaulio virėjų čempionate.
Kūrinio turinys
Serialas „Virtuvė“, kuris buvo transliuojamas televizijoje nuo 2012 metų, tapo ne tik pačiu brangiausiu visų laikų Rusijos serialu, bet ir vienu geriausiu bei komiškiausiu šios šalies televiziniu šou, kokį teko žiūrėti. Todėl nenuostabu, jog 2014 metais pasirodęs pirmasis pilnametražis filmas „Virtuvė Paryžiuje“ tėvynėje sugebėjo užsidirbti beveik 16 milijonų dolerių bei puikiai pasirodyti ir Baltijos šalyse, kur gyvena nemažai šio serialo gerbėjų. Juosta ne tik buvo pelninga, bet ir kokybiška, juokinga bei visai ne banali savo siužetiniais vingiais, todėl su nekantrumu buvo laukiamas tęsinys, kuriame serialo gerbėjai paskutinį kartą galės pamatyti savo pamiltus herojus.
Juosta prasideda labai komiškai, nors kai kam galbūt nepatiks, jog jau pačioje pradžioje yra parodomas rusų prezidentas ir jo susitikimas su Kinijos valdžia. Bet čia jau nieko nepadarysi – arba esi „rusofobas“, arba ne. Ir tiesa, tokių scenų filme netrūksta, nors jos, jeigu rimčiau įsižiūrėti, pašiepia pačią Kremliaus valdžią itin gerai apgalvotais stereotipais. Bet ne apie politiką čia eina kalba.
Grįžtant prie komiškosios filmo pusės, nes būtent ji yra svarbiausiu šio filmo akcentu, galima pastebėti, jog kūrėjai šiame filme pasistengė ne tik pradžiuginti visų pamėgtomis situacijomis, bet ir pateikti daug naujovių nekopijuojant tiek „Virtuvės Paryžiuje“, tiek ir paties serialo. Todėl gauname šviežiai atrodantį projektą, kuriame pagrindiniai herojai nepasikeičia, bet jų nuotykiai ir kuriozinės situacijos priverčia gerai pasijuokti. Ypatingai gerai atrodo vieno herojaus „vestuvės“, kurios persmelktos stereotipiniu mąstymu apie Kaukazo gyventojus ir jų požiūrį į santuoką. Taip pat patys dialogai verčia kvatoti. Juose nėra jokių keiksmažodžių, kas išties labai retas reiškinys šiuolaikinėms rusų komedijoms, bet užtat yra itin taiklūs pokalbiai ir frazės, kuriomis kai kurie herojai išjuokia patys save. Žinoma, kalbu apie Dmitrijų Nagijevą ir Andrejų Malachovą, kurie leidžia filmo scenaristams iš jų pasišaipyti gana atvirame kontekste.
Ir jeigu jau prakalbome apie filmo personažus, tai be jokių abejonių, tikra šio filmo žvaigžde tampa būtent Dmitrijus Nagijevas, kuris anksčiau likdavo antrame plane. Tiesiog puikiai perteiktas personažas, kuris ne tik yra juokingas, bet labiau atsiskleidęs kaip asmenybė. Viktoras Barinovas kaip ir anksčiau, taip ir šiame filme, irgi sukelia nemažai juoko iš savo personos, o ką jau kalbėti apie ilgamečius serialo juokdarius Senia ir Fedią, kurie žarstosi smaikščiomis frazėmis visą filmo rodymo laiką. Be to, iš serialo senbuvių šioje juostoje pasirodo Liova, barzda apaugęs Lui, Viktoro Barinovo tėtis, Nastia ir, žinoma, Viktoro dukra Katia. Visi jie nenustebina, bet puikiai papildo visumą, sukeldami nostalgiją pasibaigusiam serialui.
Iš naujų herojų, kurie šiame filme pakeitė Maksimo ir Viktorijos meilės istoriją, tapo romantiškai nusiteikę Ana ir Ivanas, kurie, deja, nesugebėjo pavergti taip, kaip tą padarė paminėta porelė. Bežiūrint į šiuos naujus herojus ir jų kvailiojimus, susidarė toks įspūdis, jog kūrėjai tiesiog norėjo užpildyti romantinę filmo dalį nesuteikiant personažams visiškai jokios charizmos ir tikslo. Bet, nors jų santykiai ir buvo ganėtinai dažni ekrane, užtat ne jie valdė siužetinės filmo linijos situaciją.
Svarbu ir tai, jog filme pateikiama ir jautresnė, rimtesnė ir aktualesnė tema – tėvai ir vaikai. Šiuo atveju filmo kūrėjams pavyko paliesti jautrią paliktų vaikų ir neatsakingų tėvų moralinę pusę. Todėl pamokslų čia irgi netrūksta, ypatingai tiems tėvams, kurie bijo atsakomybės arba yra pernelyg išdidus pripažinti savo klaidas ir kaltę. Ir tai yra gerai, nes kaip ir serialas, taip ir šis filmas nėra geras vien komiškomis scenomis, bet ir rimtais išvedžiojimais apie šeimos svarbą.
Be komiškos ir moralinės pusės, filmas dar yra ir labai skaniai pateiktas. Visgi, tai projektas apie virtuvę, todėl nemažai filmo scenų yra susijusios su įvairių patiekalų gaminimu. Kiekviena gaminimo scena pateikta estetiškai ir gražiai, jog bežiūrint tiesiog seilės tįsta, nes norisi paragauti tų šedevrų, kuriais akis džiugina filmo kūrėjai.
Būtent taip ir baigiasi filmas – pozityviai, skaniai ir gražiai, girdint fone firminį pamokslą apie vertybes. Ir nors, kaip teigia kūrėjai, tai yra paskutinis „Virtuvės“ filmas, norisi tikėti, jog po kelerių metų sulauksime dar vieno tęsinio, nes tokių rusiškų komedijų kaip ši yra vienetai.
Techninė juostos pusė
Kaip ir serialas, taip ir abu filmai gali pasigirti puikia vizualine puse, kuri džiugina akis. Todėl ir kameros darbas savo vietoje, kurio dėka galime mėgautis itin vaizdžiai atrodančiomis gaminimo scenomis, puikiai atrodančiu įvadu į filmą ir kitais kokybiškais Sočio vaizdais. Muzikinė filmo palyda gera. Ir nors muzika beveik niekuo nesiskiria nuo serialo dainų ir melodijų, tačiau išgirsti dainininko Kaleo hitą „Way Down We Go“ buvo išties didelė staigmena. Garso montažas ir vaizdo montažas taip pat džiugina. Filmo istorija vystoma sklandžiai, įdomiai ir nenuobodžiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau buvau minėjęs, didžiausia šio filmo žvaigžde tampa Dmitrijus Nagijevas, kuris vaidina pats save. Aktorius jau nebe pirmą kartą įrodo, jog yra geras komedijiniuose vaidmenyse, ir čia jis nenuleidžia kartelės.
Kitu geru vaidmenimi šioje juostoje gali pasigirti pats Viktoro Barinovo atlikėjas Dmitrijus Nazarovas. Jam netrūksta ir dramatizmo, ir komiškumo, ir būtent dėl to mes mylime šį kartais sunkiai suvokiamą veikėją.
Iš labiausiai įsimenamų pasirodymų galima įvardyti kaip visuomet Senios vaidmenyje puikiai save realizuojantį aktorių Sergėjų Lavyginą, o taip pat jo bičiulį Michailą Tarabukiną, atliekantį Fedios rolę. Smagu matyti ir kino veteraną Olegą Tabakovą, Andrejų Malachovą, Valeriją Fedorovič ir Nikitą Tarasovą.
Užtat visiškai nepalieka įspūdžio meilėje paskendę Anfisa Černych ir Kirilas Kovbasas, kurie suvaidino Anos ir Ivano personažus. Tarp jų nebuvo visiškai jokios chemijos, o ką kalbėti apie labai prastą abiejų vaidybą.
Verdiktas
„Virtuvė. Finalas“ – toks pats kokybiškas kaip ir 2014 metais pasirodęs pirmasis pilnametražis kultinio rusų serialo „Virtuvė“ filmas. Juosta spinduliuoja labai pozityvia energija ir žavi savo komiškumu, skaniai atrodančiais vaizdais, originaliais dialogais, įdomiais personažais bei jų kuriozinėmis situacijomis, moraline dalimi, svarbiu pamokslu apie šeimos vertybes ir stereotipais, susijusiais su tam tikromis etninėmis Sočio gyventojų grupėmis. Be abejonės – tai vienas geriausių paskutinių metų rusų komedinių kino projektų, po kurio peržiūros norėsis užsukti į artimiausią restoraną ir užsisakyti sau antienos krūtinėlės ar kokį nors puikiai paruoštą krabą.
