Apie ką mes čia...
Atvykęs į oro uostą pasitikti savo žmonos ir dukros, Romanas sužino baisią tiesą. Lėktuvas, kuriuo skrido jo mylimiausios gyvenimo moterys, sudužo. Netekęs savo artimųjų ir negavęs jokio atsiprašymo iš skrydžių bendrovės, vyras nusprendžia savo jėgomis rasti tą, kuris buvo atsakingas už skrydžių koordinavimą ir bet kokia kaina išreikalauti iš jo atsiprašymo.
Kūrinio turinys
Pirma mintis, kuri kilo pasižiūrėjus šio režisieriaus filmo anonsą, jog tai bus visai neblogai sukaltas trileris su dramos elementais. Bet, kaip dažnai būna su anonsais, tenka nusivilti. Jokio trilerio, jokios įtampos ir tuo labiau jokios įmantriai papasakotos istorijos mes čia nematome. Tai yra paprasta, pilka ir netgi galėčiau pasakyti, visiškai nejaudinanti drama, nors tema joje tikrai jautri.
Filmo epicentru tampa tikrais faktais paremta istorija apie žmogų, kuris per nelemtą atsitiktinumą netekęs savo šeimos pasikliaudamas savo jėgomis bando pats ieškoti teisybės. Lyg ir puikus pamatas gerai dramai, tačiau, kaip bebūtų gaila, gavosi visiškai neišnaudotas istorijos potencialas. Nuo pat pirmųjų filmo akimirkų, kai sužinoma tiesa apie tragediją, tampa aišku, jog nepamatysime nieko įdomaus, o tik banaliausias ir visiškai neįtraukiančias scenas apie tai, kaip pagrindinis juostos personažas Romanas bando surasti tą žmogų, kuris buvo atsakingas už skrydžių koordinavimą.
Taip pat buvo aišku, kad viską pamatysime iš skrydžių koordinatoriaus Džeiko perspektyvos. Tačiau juos abu ištikusios tragedijos nesukelia visiškai jokių jausmų. Nepamenu, kada žiūrėjau tokios jautrios temos filmą, jog per visą rodymo laiką nebūčiau prijautęs kam nors.
Nuobodžiai vystoma siužetinė linija įsibėgėja tik filmui einant link pabaigos ir leidžia bent kažkiek susidomėti tuo, kas yra rodoma ekrane. O kalbama, žinoma, apie Romano tikslą susitikti su Džeiku, kuris gyvena visiškai kitą gyvenimą.
Jų susitikimas tampa esminiu filmo pabaigos koziriu, kuris kartu pavirsta į svarbų pamokslą visiems tiems žmonėms, kurių gyvenimą valdo neapykanta ir noras atkeršyti kažkam už padarytą žalą. Ir čia galėčiau pasakyti, jog filmas akimirksniu šiek tiek pagerėja. Visgi paskutinis pusvalandis vertas dėmesio, nors, kaip jau buvau rašęs anksčiau, jausmų jis nesukelia, bet užtat atsiranda vietos apmąstymams.
Personažai juostoje yra vos keli, tačiau tik Džeiko ir Romano pateikimas yra kažkiek vertas dėmesio. Abu vyrai išgyvena tą pačią tragediją, tik iš skirtingų barikadų pusių. Jie kenčia, bet kenčia skirtingai, jie praranda tai, ką myli, bet nepasiduoda ir kabinasi toliau į gyvenimą. Gaila tik, jog herojų pastangos kibti į gyvenimą atrodo neįdomiai ir labai nuobodžiai.
Juostoje nėra nė vienos veiksmo scenos, kuri akivaizdžiai galėtų bendram vaizdui kažkiek priduoti solidumo ir, žinoma, įtampos, bet, kas blogiausia, filme neparodytas lėktuvų susidūrimas ir šio incidento tyrimas, kuris leistų plačiau susipažinti su įvykusia tragedija. Tai tiesiog dar viena visai neįtraukianti nepriklausomo amerikiečių kino drama, kuri pasimiršta vos tik pasibaigus filmo rodymui kino salėje.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės filme irgi niekas nežavi. Viskas pernelyg paprasta. Operatoriaus darbas standartiškas tokio pobūdžio dramoms, todėl nieko ypatingo ekrane nepamatome. Muzika filme pernelyg slegianti ir melancholiškai nuteikianti, perspausta bei visiškai nesukelianti emocionalios būsenos bežiūrint į personažų kančias. Garso montažas neblogas, tačiau vaizdo montažo darbai atlikti neatsakingai. Tai pernelyg greitai viskas šokinėja, tai užtęstos scenos, kuriose neparodoma nieko svarbaus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jeigu ne Arnoldas Schwarzeneggeris, kuris atliko šiame filme pagrindinį vaidmenį, apie šią juostą ne tik, kad mažai kas žinotų, bet galbūt jos išvis ir nebūtų. Tačiau yra kaip yra.
2012 metais sugrįžęs į kino teatrus, legendinis veiksmo filmų aktorius ir buvęs kultūristas, „geležinis“ Arnis ne itin atsakingai rinkdavosi sau projektus, tačiau buvo keli, kuriuose jis parodė visai neblogą draminio aktoriaus potencialą. Todėl šis filmas ir buvo įdomus tuo, kad pamatyti jį vaidinantį draminiame amplua. Ir, tiesą sakant, jam šįkart sekėsi ne itin gerai. Medinė, beveik visą filmą neįtikinanti vaidyba, į kurią buvo sunku žiūrėti. O gaila, galėjo bent jau gautis kažkas panašaus kaip buvo su filmu „Megė“. Matyt tikrai atėjo Arnoldo Schwarzeneggerio karjeros saulėlydis.
Aktorius Scootas McNairy, atlikęs Džeiko vaidmenį, pasirodė visai neblogai. Tai puikus aktorius, kuriam tiesiog nepasisekė, jog jis atsidūrė šiame filme. Tą patį galima pasakyti ir apie Maggie Grace, kurios pasirodymas truko matyt penkias minutes. Mergina turi aktorinį potencialą, bet irgi su vaidmenimis ji dažnai prašauna.
Visi kiti filme pasirodantys aktoriai – tiesiog neįdomius ir blankius personažus atliekantys žmonės, kurie atrodo ne blogiau už justoje rodomus medžius fone.
Verdiktas
„Pasekmė“ – labai nuobodžiai ir neįdomiai vystoma tikrais faktais paremta istorija, kuri nesugeba sukelti žiūrovui visiškai jokių žmogiškų emocijų, stebint žiaurią vieno vyro artimųjų netekti. Filmas taip pat negali pasigirti pavyzdinga aktorių vaidyba, kokybiška technine puse ir gera režisūra. Pastaroji, tiesą sakant, yra tokia pat prasta, kaip puikaus pasakojimo potencialo nesugebėjęs išnaudoti scenaristo darbas.
Filmo anonsas:
