Apie ką mes čia...
2029 metai. Pavargęs nuo kovų, susenęs ir apatiškai į gyvenimą žiūrintis Loganas gyvena ramų atsiskyrėlio gyvenimą Teksase, tuo pačiu globodamas sergantį Čarlzą Ksavierą. Viskas lyg ir būtų gerai, jeigu jo gyvenime neatsirastų vienuolikmetė mergina Laura, kuri paskui save atveda nelaimę. Loganas, norėdamas apsaugoti mergaitę ir profesorių Ksavierą, stoja į nelygią kovą su priešiškai nusistačiusiais kovotojais. Jis dar nežino, jog ši kova jam gali būti paskutinė...
Kūrinio turinys
Lygiai prieš septyniolika metų prasidėjusi „Iksmenų“ kino frančizė iki dabar sugeba gerai stebinti žiūrovus pristatydama naujus herojus, antagonistus ir, žinoma, įdomiai atrodančias istorijas, kurios įtraukia nuo pradžios iki galo. Per tuos metus sulaukėme trijų skirtingų, bet daug bendro tarpusavyje turinčių trilogijų. Pirmoji iš jų pasakojo apie dabartinius laikus ir Iksmenų kovą su priešiškai nusistačiusiais mutantais. Antroji buvo skirta jauniems herojams ir jų nuotykiams, kurie galiausiai virto mitais ir legendomis. Trečioje, solinėje populiariausio Iksmeno Ernio trilogijoje galėjome mėgautis Logano žygdarbiais ir pažinti jo praeitį. Būtent pastaroji trilogija ir užbaigia visą mums pažįstamą istoriją, kuri beveik du dešimtmečius tęsiasi kino ekranuose.
Aš pats labai mėgstu „Iksmenus“, nes su jais užaugau. Iš pradžių tai buvo animacinis 1992 metų serialas, po to tėčio iš Lenkijos atvežti įvairūs komiksai, o vėliau ir vaidybiniai filmai. Todėl išties labai sunku atsisveikinti su šia kino visata, kurią 2000 metais taip žvaliai pradėjo kuruoti studija „20th Century Fox“. Bet suprantama, jog viskam anksčiau ar vėliau ateina pabaiga. Svarbiausia užbaigti viską gražiai ir didingai. Ir būtent taip padarė kino studija su režisieriumi Jamesu Mangoldu priešaky.
Finalinis Ernio trilogijos filmas kardinaliai skiriasi nuo visų „Iksmenų“ filmų, kurie buvo pasirodę per tuos septyniolika metų. Ir viskas dėl to, jog po praeitų metų didelės filmo „Deadpool“ finansinės sėkmės, kuri paskatino didžiausias Holivudo kino studijas imtis brutaliau atrodančių komiksų ekranizacijų, sulaukėme „R“ cenzą turinčio filmo, kurio pagrindu tapo labai kruvinas ir rimtas komiksas „Senis Loganas“.
Jeigu lyginčiau šį filmą su kitais „Marvel“ komiksais paremtais projektais, tai savo kokybe jis beveik prilygsta tobulai Christopherio Nolano sukurtai „Tamsos riterio“ trilogijai, kurios pamatu tapo „DC“ komiksai.
Naujoji Jameso Mangoldo režisuota juosta, kurios varikliu tampa senstelėjusio Logano istorija, pasakoja ne vien apie ateitį, bet kartu atskleidžia svarbius praeities niuansus, kurie sugeba atskleisti nemažai tiesos, susijusios su kitais „Iksmenų“ frančizės herojais. Visgi daugeliui bus įdomu sužinoti, kas per tiek metų atsitiko su kitais visų mylimais veikėjais ir kodėl pasaulyje beveik nebeliko jokių mutantų. Kaip ir komikse, taip ir čia pristatoma paskutinė Logano kelionė, paskutinis jo mūšis prieš amžiną poilsį. Ir ne, nekalbu apie mirtį, o apie kažką didingesnio. Kas skaitė komiksą, supras, kas ne – pamatys filme. Nesinori atskleisti įdomiausių filmo vietų, nes tai būtų nesąžininga tų žmonių, kurie dar nežiūrėjo filmo, atžvilgiu.
Siužetinė filmo linija susijusi su pačiu Loganu, jo gyvenimu ir keliomis staigmenomis, kurių jis sulaukia įpusėjus juostai. Čia jau mes gauname pilną psichologinį šio unikalaus „Marvel“ komiksų herojaus portretą, kuris atskleistas iš dar jokiame filme nematytų perspektyvų. Ir tai nuostabu, kai visas dėmesys komikso ekranizacijoje atitenka rimtiems išvedžiojimams, susijusiems su žmogaus natūra. Jau nekalbu apie socialinius šio filmo aspektus, kurie taip pat labai svarbūs. Nauja pažintis su Loganu neapsiriboja vien šiuo personažu. Čarlzo Ksaviero buvimas filme taip pat yra labai vertingas, todėl jo duetas su Loganu tampa vienu iš jautriausių ir rimčiausių šio filmo akcentų. Be mums visiems pažįstamų herojų, filme taip pat pasirodo mergaitė Laura arba kitaip tariant „X-23“, kurios galimybės filmo eigos metu pradeda prilygti pačiam Loganui. Filme taip pat pilna antagonistų, įdomių ir charizmatikšų blogiukų kaip Donaldas Pirsas, kurie sugeba neblogai iškaršti kailį net ir pačiam Erniui. Žinoma, komikse antagonistais tampa visiškai kitokie herojai, bet tai netrikdo, nes netgi įdomiau stebėti naujus ir dar nematytus blogiečius.
Kalbant apie veiksmą – jis nuostabus. Tikroviškai pateiktos kovos, labai gražiai ir tuo pačiu brutaliai atrodantys pagrinidnių herojų susidūrimai, kvapą gniaužančios automobilių gaudynės ir ne ką mažiau akis džiuginantys susišaudymai. Čia yra viskas, ko reikia kietai atrodančiam filmui, kurio tikslu tampa ne beprasmiškai atrodančios veiksmo scenos, bet ir įdomus pasakojimas, geri dialogai bei nenuvalkiotas humoras, kuris paskutiniais metais tampa neatsiejamu komiksų ekranziacijų dalyviu.
Apibendrindamas viską, ką teko pamatyti filme „Loganas“, galiu tik pasakyti, jog šis beveik pustrečios valandos trukmės epas tampa ne tik puikia dovana visiems komiksų ekranizacijų gerbėjams, kurie galiausiai gauna išskirtinį ir labai brutalų „Marvel“ komiksais paremtą filmą, bet ir jautrų atsisveikinimą su visų mylimu herojumi Erniu, kurio kelionė po septyniolikos metų kino ekranuose pasibaigė išties didingai.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės šis filmas savo pateikimu labai primena „Pašėlusį Maksą“. Tiek spalvos, tiek aplinka ir chaoso apimtas pasaulis, kuriame tenka išgyventi pagrindiniams herojams. Filmo dekoracijos ir grimas atrodo tikroviškai, kas suteikia šiai juostai dar geresnį vizualinį poveikį. Nenuostabu, jog režisierius ir kino studija „20th Century Fox“ nori metų gale pristatyti nespalvotą šio filmo versiją, kuri filmą pavers dar patrauklesniu.
Specialieji efektai, kurių šioje juostoje yra ganėtinai nedaug, skiriasi nuo visų „Iksmenų“ filmų, kuriuose plika akimi buvo galima pastebėti CGI tecnologijų dėka sukurtus vaizdus. Čia bandyta viską pateikti kuo natūraliau ir kūrėjams tai pavyko.
Filmas gali pasigirti ir geru kameros darbu, kurio dėka brutaliai atrodančias scenas buvo galima stebėti iš itin akims patrauklių poizicijų. Dviems „Oskarams“ nominuotas operatorius Johnas Mathiesonas ne tik puikiai nufilmavo smurto kupinus vaizdus, bet taip pat suteikė nemažai adrenalino stebint išvaizdžiai nufilmuotas veiksmo scenas ir bendrus, pasakiškai atrodančius Teksaso kraštovaizdžius, kurie kaskart primindavo geriausius vesterno kino žanro atstovus.
Muzikinė juostos dalis – tai svarbiausias atmosferos variklis filme. Rami, gana liūdna ir kartu gerą įtampą sukurianti muzika, kurią filmui parašė ilgametis režisieriaus Jameso Mangoldo draugas, dviems „Oskarams“ nominuotas kompozitorius Marco Beltrami, sugeba suteikti filmui išskirtinį braižą jau nekalbant apie Johnny Casho hitą „Hurt“ ir Kaleo dainą „Way Down We Go“ .
Vaizdo montažo darbas labai preciziškas, todėl siužetinė filmo linija žiūrisi itin žvaliai ir įtraukiančiai. Net nesijaučia kaip greitai prabėga tos dvi su puse valandos. Garso montažas irgi geras, nes kiekviena veiksmo scena, kurią pagardina stiprus garsas, sugeba suteikti reikiamos įtampos, kas labai svarbu tokio pobūdžio projektams.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šis filmas tampa ne vien atsisveikinimu su Loganu, bet ir su jo atlikėju, net septyniolika metų šį personažą vaidinusiu Hugh Jackmanu. Aktorius paskutinį kartą įkūnydamas šį personažą peržengė visas savo galimybių ribas ir sukūrė iki šiol dar nematytą Ernio paveikslą. Tai dramatiškiausias šio aktoriaus pasirodymas per daugelį metų ir, mano nuomone, tai vienas geriausių jo pasirodymų kino karjeroje. Tiek daug ekspersijos, skausmo, neapykantos ir liūdesio vaidinant šį herojų dar nebuvau matęs. Tai tiesiog pasakiškas atsisveikinimas su žiūrovais, kurį tiesiog būtina pamatyti dideliame ekrane.
Ne ką mažiau savo pasirodymu nustebino kitas „Iksmenų“ frančizės veteranas, aktorius Patrickas Stewartas, kuris ir vėl įkūnyjo Čarlzą Ksavierą. Nuostabus ir labai jautrus aktoriaus pasirodymas, kuris gali taip sugraudinti, jog netyčia akys pačios pradės ašaroti.
Kiekvienas antraplanio vaidmens aktorius susidorojo su savo paskirtu vaidmeniu įtikinamai. Dafne Keen, suvaidinusi Lauros personažą, nustebino savo pasirengimu. Beveik visus triukus filme ji atlikinėjo pati, o ir vaidybos prasme jai irgi sekėsi įtikinti. Taip pat sužavi dažnas bukų komedijų aktorius Stephenas Merchantas, suvaidinęs Kalibaną, ir brutaliai nusiteikusio Donaldo Pirso atlikėjas Boydas Holbrookas.
Juostoje taip pat galima pamatyti Elizabeth Rodriguez, Richardą E. Grantą ir Eriqą La Salle‘ą, kurie atliko irgi svarbias, nors ir epizodines roles. Jų vaidyba įtikino ir neerzino, kaip dažnai būna su antraplaniais ir epizodiniais veikėjais.
Verdiktas
„Loganas“ – stiprus, jautrus ir neužmirštamas Hugh Jackmano atsisveikinimas su septyniolika metų trunkančia „Iksmenų“ visata ir jo įkūnijamu Ernio personažu. Šis savo kokybe ir pateikimo stiliumi išskiriantis filmas, kurio branduoliu tampa brutaliai papasakota istorija, turi viską, ko reikia kietai ir nenuvalkiotai komiksų ekranizacijai – pradedant gerai parašytu scenarijumi, įtikinama aktorių vaidyba ir užbaigiant natūraliai atrodančiais efektais, pagardintais įtampos prifarširuotu veiksmu.
Filmo anonsas:
