Mano broliai ir seserys, imkit mane ir klausykit. Atėjo laikas „Eurovizijos“ revoliucijai mūsų galvose – tik pradėję nuo savęs, galėsime pasiekti rezultatų Europoje.

Nors dar tik vyksta nacionalinė „Eurovizijos“ atranka, mano kukliai personai jau teko patirti tai, ko nepatyrė nė vienas atrankos finalo dalyvis – aš jau spėjau ir pralaimėti, iškristi iš konkurso, ir nugalėti jame – pakelta galva grįždama ten, kur man vieta. Ačiū visiems, kurie palaikė ir tikėjo, kūrė ir platino peticijas šiai neteisybei išspręsti. Žiūrovų balsas parodė, kad mano vieta finale. Ir ne tik nacionalinės atrankos, bet ir pačiame „Eurovizijos“ finale.

Šaukiu aš tautą, kuklumo užguitą – gal jau laikas išlipti iš dėžutės, įvertinti ligšiolinius „Eurovizijos“ rezultatus, pripažinti, kad mūsų formulė neveikia? Kad reikia naujo kampo, nustoti kartoti nuolatines klaidas ir atrasti drąsos eksperimentams? Mes esam drąsi ir didi tauta, tik „Eurovizijoje“ vis neišdrįstame to parodyti.

Nors esame tėvynė dainų ir artojų, atstovauti Lietuvai į Europą europiečių akimis atsiunčiame... artojus. Gražios megztos kepuraitės, dailiai nublizgintos akustinės gitaros, lopšines primenančios melodijos – tai gražu, prasminga, bet kartu tai nėra tikroji Lietuva, kurią aš kasdien matau. Lietuva yra auganti, komunistines sąjungas griaunanti, sparčiu žingsniu į priekį judanti šalis. Mes nebijome naujovių, tik kodėl to neparodome ir didžiausioje senoje žemyno fiestoje – „Eurovizijoje“?

Kaip ir į Rio karnavalą nusiųstos mūsų Užgavėnių kaukės (o juk abiejų šių švenčių šaknys tos pačios!) atrodytų nykiai, pravirkdytų vaikus ir niekam nesukeltų fiestos jausmo, taip ir mūsų nuolatinis bandymas sukurti stebuklą Eurovizijoje žlunga dar tuomet, kai mes dar iki šio dainų konkurso suslapstome visas burtų lazdeles, pabijoję, kad Europos akyse negalime atrodyti kaip išsišokėliai – juk mums atrodo, kad esame kukli katalikiška žemdirbių tauta.

Ar pamenate sėkmingiausią Lietuvos pasirodymą „Eurovizijoje“? 2006 m. „LT United”, kaip ir aš, buvo vadinami išsišokėliais, netinkančiais atstovauti Lietuvai tokiame rimtame renginyje kaip „Eurovizija“. Kiek strėlių tuomet buvo sulaužyta, kiek baimės prisikurta: „Europa nesupras”, „tik pasijuoksime iš savęs”, „nemaišykime muzikos ir šou”, „humorui „Eurovizijos“ scena ne vieta” ir kitos bobučių baimės, kurias užčiaupė geriausias iki šiol Lietuvos rezultatas „Eurovizijoje“. Nepaisant to, išvadų nepadarėme ir jau 10 metų nuolat lipame ant to paties grėblio.

Mane kaltina per ryškiomis spalvomis, mane kaltina kiču, mane kaltina parodija. Mane daug kuo kaltina, neva tai ryšku ir per drąsu. Pamenate Verką Serdiučką? Europoje ji liko antra. Mano ryški asmenybė ir įvaizdis kažkam panašu į kičą? Pasidomėkite pasaulio meno tendencijomis, atraskite fotografų duetą Pierre et Gilles, arba kitą vaizdo meistrą Davidą LaChapellę. Nespalvotame pasaulyje augusios asmenybės visada slėpsis nuo ryškių spalvų – nes tai nematyta, per drąsu. Kas Europoje ant bangos, madinga, pas mus kai kam nesuprantama. Mano kūrinys ir buvo kurtas pirmiausiai Europai, ir žinau, kad jai patiks. Bet džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje jau turiu milžinišką palaikymą – lietuviai yra spalvinga ir drąsi tauta, neslėpkime to nuo Europos. Jau dabar mano gera draugė Conchita Wurst patikino, kad jos gerbėjai balsuos už mane.

Žinote, kiek interviu užsienio šalių leidiniams jau daviau? Manote, ieškojau jų, kreipiausi, prašiau pakalbinti? Ne! Mano spindesys jau dabar perlipo Lietuvos ribas, aš esu matoma labiau nei bet kuris kitas „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos finalo dalyvis.

Mes nuolat verkiam ir dejuojame, kad „Eurovizijoje“ nepakylame taip aukštai, kaip norėtųsi. Gal laikas keistis? Kodėl vengiame ryškių spalvų, kodėl slepiamės už storų užuolaidų, kai 21 amžius rėkte rėkia per langą.

Dainų šalie, aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės!