Kraštutinių dešiniųjų pažiūroms atstovaujančios Marine Le Pen pralaimėjimą ką tik įvykusiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose neretai skubama vaizduoti kaip paties Rusijos prezidento V. Putino pralaimėjimą. Juk būtent jos vadovaujama partija, šiaip ar taip, skolinosi lėšų iš Maskvoje veikiančio banko ir žadėjo vykdyti Rusijai nekenksmingą politiką bei siekti, kad Vakarai atšauktų Maskvai taikomas ekonomines sankcijas.

Vis dėlto reali situacija kiek sudėtingesnė. Net tuo atveju, jei sankcijos ir toliau galiotų, Europos Sąjunga liktų svarbiausia Rusijos prekybos partnerė. V. Putinas bandė gręžtis į Kiniją, tačiau palankių derybų su Pekinu perspektyvos pasirodė gana miglotos. Rusijos ir Kinijos santykiai nėra lygiaverčiai ir Rusija vadovaujančios pozicijos neužima. Taigi dabar, kai ir taip trapi Rusijos ekonomika nesustabdomai griūva, mąžtant Europos Sąjungos stabilumui, tam tikra rizika kyla ir V. Putinui.

Tad kodėl gi Kremlius palaiko kandidatus, grasinančius sugriauti Senojo žemyno tvarką? Įsidėmėtina, kad Rusijos kišimasis dažniausiai apsiriboja veiksmais ryšių su visuomene srityje: Europa tarsi įspėjama geriau nesipykti su Rusija, tačiau jokios realios žalos nepatiria.

Kaip tvirtina Markas Galeotti iš Prahos tarptautinių santykių instituto, Rusijos prielankumas Donaldui Trumpui per pernai JAV vykusius prezidento rinkimus taip pat buvo reiškiamas laikantis šio principo. V. Putinas pats apkaltino Hillary Clinton dėl 2011–2012 m., jai einant JAV valstybės sekretorės pareigas, Rusijoje kilusių masinių demokratijos šalininkų protestų, tačiau tai nereiškia, kad jis netikėjo, jog ji laimės rinkimus.

Kremlius, be abejo, norėjo sutrikdyti pasitikėjimą JAV valdžios galiomis, tačiau kad jokios politinės patirties neturintis, vien impulsų valdomas žmogus gali įžengti į Baltuosius rūmus, tikėtis buvo sunku. Kadangi D. Trumpo kampanijos ir Rusijos ryšių įrodymų daugėja, Maskva negali laikyti savęs nugalėtoja – situacija veikiau primena netikėtai realybe virtusią išdaigą.

Palankus Rusijos požiūris į M. Le Pen taip pat priskirtinas tai pačiai taktikai, be to, jis pasitarnavo siekiant dar vieno svarbaus tikslo – pakurstyti vietos gyventojams skleidžiamos propagandos aparatą. Juk Vakarų požiūris V. Putinui tikrai ne tiek svarbus, kiek tvirtos jo pozicijos gimtojoje šalyje.

Nors sprendžiant iš apklausų teigiamų vertinimų stoka skųsti negali, V. Putinas mato, kaip prieš jį kyla vis garsiau protestuojanti opozicija, o turint omeny, kad naftos sektorius šiuo metu patiria nuosmukį, tokiu pat keliu kaip anksčiau palaikymo jam užsitikrinti nepavyks.

Visgi egzistuoja laiko patikrintas būdas įgyti nepatenkinto elektorato pasitikėjimą, būtent – sudaryti įspūdį, kad nėra jokių priežasčių skųsti siūlomu variantu, kadangi užsienio valstybėse situacija dar keblesnė.
Kaip tik šiuo atžvilgiu ir yra naudingas M. Le Pen pasirodymas.

Kraštutinių dešinių partijos nariai akcentuoja Europos nestabilumą ir hiperbolizuoja sistemos trūkumus, o tai padeda V. Putinui piešti migrantų, globalizmo šalininkų ir begalės kitų įvairaus plauko bėdų niokojamos Europos viziją.

Po Sovietų Sąjungos griūties oficialios ideologijos netekusi Rusija mėginama vaizduoti tokia, kokia anaiptol nėra. Tai daryti padeda ir valstybiniai televizijos kanalai, be atvangos tvirtinantys, kad rusai tikrai nėra tokie, kaip „tie europiečiai“.

Kaip skelbia Rusijos televizija, Vakarai yra labai lengvai palaužiami ir pernelyg tolerantiški. Europos šalys paaukojo individualius kultūrų bruožus ir susivienijo į beprasmę, pažeidžiamą ir ydingą asociaciją. Reikia pasakyti, kad Rusijoje kuriamas Europos paveikslas visiškai sutampa su tuo, ką kalba M. Le Pen.

Įstabiausia, kad kuriamas įvaizdis veikia įtikinančiai. Daugelis valstybine televizija, kaip informacijos šaltiniu, pasitikinčių Rusijos piliečių įsitikinę, kad V. Putino vadovaujamoje šalyje gyvenimo sąlygos palankesnės nei bet kur kitur – juk Europa neva nespėja atsigauti po sukrėtimų, o Rusija sugeba išlikti stabili. Tokia nuomonė vyrauja nepaisant to, kad vis daugiau rusų neišvengiamai papildo skurstančiųjų gretas.

Europos Sąjunga neturi daug priemonių, kaip priversti V. Putiną nustoti naudotis jos problemomis siekiant užsitikrinti sau būtiną gimtosios šalies piliečių palaikymą.

Vis dėlto vieną dalyką padaryti galima. Reikia liautis vaizdavus jį kaip filmų apie Bondą antagonistą, gebantį vien savo pastangomis destabilizuoti ištisą kontinentą. Juk tokios nuomonės formavimas Rusijos lyderiui labai naudingas, o Europos Sąjungos politikai šitaip bando pasiteisinti, kodėl neįmanoma veiksmingai išspręsti vidinių Europos problemų.

V. Putinas elgiasi kaip tikras oportunistas. Jis nekuria Europai problemų, o tik stengiasi pakreipti jas savo naudai. Juk nemažai Europos Sąjungos negandų, pradedant ekonominiais sunkumais ir baigiant terorizmo grėsme, siejasi su vietinio masto reikalais, todėl ir išgyvendinti jas reikia savomis pastangomis, tad galbūt užteks rodyti pirštu į Rytuose viešpataujantį lyderį.