Praėjo kelios savaitės. Tiek prižiūrėtojams, tiek kaliniams buvo nurodyta skubiai susirinkti – į mirties stovyklos teritoriją buvo atvilkti siaubingai nukankinti bėgliai. Broliai sučiupti Kinijoje ir grąžinti Šiaurės Korėjos režimui.
„Visiems matant, broliams nukirstos galvos. Buvome priversti stebėti egzekuciją. Kitiems kaliniams duotas nurodymas į juos dar mėtyti akmenis“, – prisimena moteris.
Ši patirtis tuomet dvidešimtmetę Lim Hye Jin sukrėtė iki širdies gelmių, ji net kelias dienas negalėjo praryti nė kąsnelio. Deja, tai buvo tik pirmasis iš daugybės kraują stingdančių incidentų, kuriuos moteriai teko regėti per tuos septynerius darbo metus. Politinių kalinių, kurie buvo pripažinti valstybės priešais, žudynės, kankinimai ir žaginimai buvo tapę jos kasdienybe.
Viena kalinė buvo išrengta nuogai ir paprasčiausiai padegta. Tokios kraupios žūties nusipelnė per apklausą suerzinusi prižiūrėtoją. „Jie kalinių nevertina kaip žmonių, jiems jie tik gyvuliai“, – pasakoja buvusi prižiūrėtoja.
Dabar Lim, kuriai ir pačiai teko pabuvoti kalinės vietoje, nes buvo sučiupta prekiaujanti Kinijoje, sutiko viešai papasakoti apie savo praeitį Šiaurės Korėjos mirties stovykloje. Iš viso šalyje tokiose stovyklose laikoma ir kankinama mažiausiai 220 tūkst. žmonių.
Moters išpažintis paviešinta kaip tik tuo metu, kai Korėjos pusiasalyje vėl auga įtampa. Jungtinių Valstijų prezidentas D. Trumpas spaudžia Kiniją imtis veiksmų prieš Pchenjaną ir duoti jam aiškiai suprasti: jeigu diplomatinės pastangos neduos naudos ir nebus nutrauktas branduolinės ginkluotės projektas, gali kilti „didelis konfliktas“.
Už vieną nusikaltimą baudžiamos trys kartos
Lim – pirmoji Šiaurės Korėjos mirties stovyklose dirbusi moteris, sutikusi viešai papasakoti apie šį savo gyvenimo etapą.
„Mumis visą laiką buvo manipuliuojama, darė viską, kad neimtume kalinių gailėtis. Mums pasakojo, kokių siaubingų nusikaltimų jie įvykdė. Dabar žinau, kad jie buvo paprasti normalūs žmonės, ir mane siaubingai graužia sąžinė“, – sako Lim.
Iš mirties stovyklų pasprukti pavyko nedaugeliui, nors bandymų visada būta. Šie kalėjimai buvo kuriami sekant Stalino Gulagų pavyzdžiais, o veiklos metodai primena nacių koncentracijos stovyklas. Čia net vaikai įkalinami iki gyvos galvos, kartu su jais tėvai ir seneliai. Tokios taisyklės – už bet kokį nusikaltimą baudžiamos trys kartos.
Vienas pabėgėlis iš Šiaurės Korėjos pasakojo tapęs vieninteliu iš 5 tūkst. vaikų, pabėgusiu iš mirties stovyklos, kur kentėjo daugiau nei iki 50 tūkst. žmonių. Dauguma kalinių primena vaikščiojančius lavonus – kankinimai, badas ir alinantis darbas miškuose ir kasyklose juos pavertė gyvais numirėliais.
Buvę kaliniai pasakoja apie gyvenimą nuolatinėje baimėje būti sumuštiems už nieką, apie likimo valiai mirti sniege paliekamus sužeistuosius ir sergančius, apie tūkstančius po žeme gyvų palaidotų kasyklų darbininkų arba tiesiog kieme sumestas dvokiančias irstančių lavonų stirtas, apie gyvačių medžioklę ir daugybę kitų protu nesuvokiamų istorijų.
Valdžia neigia stovyklų egzistavimą
Palydovų darytos nuotraukos leidžia daryti išvadą, kad per šešerius metus, kai Šiaurės Korėją valdo jaunasis vadovas Kim Jong Unas, tokių mirties stovyklų skaičius vis auga ir auga, nors režimas ir neigia, kad tokie kalėjimai iš viso egzistuoja.
Stovykla Nr. 12 – aukšta tvora apjuostas ūkis prie sienos su Kinija, kur auginami kukurūzai ir pipirai. Čia, sulaukusi septyniolikos, ir pradėjo dirbti Lim. Į šią vietą buvo atvežami aukšto rango pareigūnai, patekę į valdančiojo režimo nemalonę.
Prižiūrėtojai, augę Kimų dinastiją sudievinusioje sistemoje, du kartus per savaitę dalyvaudavo savotiškuose smegenų plovimo seminaruose, kurių metu buvo mokomi į kalinius žiūrėti kaip į paniekos vertus gyvulius. „Net jeigu prižiūrėtojas netyčia automobiliu partrenkdavo vaiką, jokios bausmės nesulaukdavo“, – pasakoja Lim.
Iš viso prižiūrėtoja Lim dirbo dvejose stovyklose. Abejose daugumą sudarė moterys ir vaikai. „Visi sveiki vyrai buvo siunčiami dirbti į kasyklas, kaip nemokama darbo jėga. Dauguma ten ir mirdavo. Buvo nepakeliamas ne tik fizinis krūvis, bet ir psichologinis spaudimas“, – teigia moteris.
Vienas išgyvenusysis jai papasakojęs apie kasyklų siaubus, ten darbas verda visą parą. „Kartą sprogus dujoms žuvo per 300 žmonių. Prižiūrėtojai tiesiog užtvėrė išėjimą, ir paliko žmones ten mirti“, – prisimena Lim.
Šimtai žuvo ir Mantapo kalno tuneliuose per branduolinio užtaiso bandymus ir vėliau tvarkydami bandymų teritoriją.
Negailestingai žudo net kūdikius
Remiantis Lim pasakojimas, prižiūrėtojai seksualiai išnaudojo kalines, tokius santykius viešai vadino romanais: „Pramanai. Tai paprasčiausi žaginimai ir prievartavimai, nes kalinčios moterys ir merginos neturėjo teisės nesutikti“.
Jeigu moterys pastodavo, buvo verčiamos nėštumą nutraukti arba sulaukdavo mirtinos injekcijos. Jeigu abortui būdavę per vėlu, gimusi mažylį mirtinai sumušdavo arba paprasčiausiai palaidodavo gyvą.
Įdomu tai, kad tokiose mirties stovyklose praktikuojama iniciatyva „santuoka kaip apdovanojimas“. Tokiais atvejais geriausiems darbininkams stovyklos vadovybė parenka antrąją pusę ir leidžia stovykloje kurti šeimą. Tokiu būdu stengiamasi paskatinti sunkiai dirbti. Įprastai vyrai ir moterys kali atskirai.
Kaliniai dirba septynias dienas per savaitę. Keliasi penktą ryto ir po 16 valandų pluša laukuose, miškuose, kasyklose ar gamyklose. Vakarais privalo lankyti perauklėjimo paskaitas, kurių metu mintinai mokosi oficialių įsakymų. Jeigu atsakinėdami suklysta, laukia nemigos naktis.
Patikrinimai vyksta tris kartus per dieną – prižiūrėtojai aiškinasi, ar niekas nepaspruko pro trijų sluoksnių spygliuotą vielą, kuria apjuosta stovykla. Jeigu naktį kalinys pastebimas už gyvenvietės ribų, jis paprasčiausiai nušaunamas kaip šuo.
Lim sako, kad net ir po mirties kaliniai nelaikomi žmonėmis. „Lavonai tiesiog kraunami į krūvą. Jokios elementarios pagarbos, jokių laidotuvių. Po geros savaitės palaikus tiesiog sudegina“, – prisiminimais dalijasi buvusi Šiaurės Korėjos gyventoja.
Panašu į Aušvicą
Apvilkti senomis suplyšusiomis šalies kariuomenės uniformomis ir apauti iš padangų pagamintais sandalais tokių mirties stovyklų kaliniai praktiškai marinami badu – per dieną jiems tenka, geriausiu atveju, nedidelė porcija kukurūzų su druska.
Jeigu prižiūrėtojai kalinį sučiumpa imantį maistą iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, laukų, kur dirba, variantai yra du – prasižengėlis bus arba mirtinai uždaužytas lazdomis, arba uždarytas požeminėje celėje, kur nėra vietos net atsistoti visu ūgiu.
„Kai atvykau, pamatytas vaizdas priminė ištrauką iš siaubo filmo. Kartą žiūrėjau filmą apie Aušvicą, nebūčiau patikėjęs, kad vieną dieną teks išvysti kažką panašaus savo akimis“, – pasakoja Kang Chol Hwanas, kuris į Jodoko mirties stovyklą pateko būdamas devynerių, nes senelis pripažintas kaltu dėl antivyriausybinės veiklos.
Šiaurės Korėjos gyventojas bene geriausiai prisimena visus tuos dešimt metų, kiek teko kalėti, kankinusį alkį. Labai daug kalinių miršta iš bado ar tiesiog nusilpsta. „Mums niekada nedavė valgyti baltymų, todėl sukomės kaip sugebėjome: gaudydavome gyvates, žiurkes, net vabzdžius“, – prisimena Kang Chol Hwanas.
Kang Chol Hwanas teigia, kad per tuos metus, praleistus mirties stovykloje, įprato kiekvieną mielą dieną matyti šokiruojančių žiaurumų. Kartą buvo priverstas stebėti, kaip viešai pakariama grupelė žmonių. To, kaip netrukus paaiškėjo, prižiūrėtojams nepakako – į kabančius negyvėlius buvo mėtomi akmenys. „Kūnai po egzekucijos buvo palikti likimo valiai. Atskrido varnos ir pradėjo juos kapoti“, – siaubo filmą primenančiais prisiminimais dalijasi Šiaurės Korėjos gyventojas.
Įkalinti už nenuvalytas dulkes nuo vado portreto
Kone visi tokių mirties stovyklų kaliniai čia atsidūrė net patys dorai nežinodami, kodėl buvo areštuoti. Atsidurti tokioje vietoje, iš kur nežinia, ar išeisi gyvas, reikia labai nedaug – tai gali būti nuo Šiaurės Korėjos lyderio portreto nenuvalytos dulkės, bandymas pasimelsti ar tiesiog įjungtas užsienio radijas.
Jung Gwang Ilas trejus metus Jodoko mirties stovykloje praleido už įtariamą šnipinėjimą. Dar prieš atsidurdamas mirties stovykloje vyras buvo taip žiauriai sumuštas, jog galėjo tik šliaužti. Po kelis mėnesius trukusių tardymų ir kankinimų jis buvo netekęs pusės kūno svorio.
„Tai buvo tikrų tikriausias pragaras. Visi išsekę. Žmonės nebepanašūs į žmones“, – prisimena jis. 54 metų Jung Gwan Ilas prisimena, kad prižiūrėtojai stengėsi bet kokia kaina priversti kalinius atsikratyti net menkiausių solidarumo ir empatijos užuomazgų – buvo propaguodama skundų kultūra.
„Kaliniai buvo priversti įtikėti, kad vos tik kitiems parodysi užuojautą, jie tau smogs į nugarą. Sutikau mažametį, kuris buvo toks silpnas, jog atrodė, kad merdi. Pasiūliau jam prašytis perkeliamam ten, kur kalinami sunkios būklės kaliniai. Jis mane už tai įskundė. Prižiūrėtojai mane taip smarkiai sumušė, jog per plauką likau gyvas. Talžydamas mane prižiūrėtojas nuolat klausė, kas aš toks, kad manausi galįs priiminėti sprendimus už kitus?“, – pasakoja Jung Gwan Ilas.
Gyvybė nieko neverta
Žiemą 400 vyrų būrys, kuriam priklausė ir Jung Gwan Ilas, dirbo miške. Ten tragedijos įvyksta praktiškai kiekvieną dieną. Pervargę ir peralkę kaliniai juda lėtai, tad neretai nespėja pasitraukti krintant nukirstam medžiui. „Medžiai traiškė žmones, o prižiūrėtojai juokėsi už pilvų susiėmę“, – sako Šiaurės Korėjos gyventojas.
Žemė buvo įšalusi, o darbai miške jokiais būdais negalėjo sustoti, žuvusiųjų ir mirusiųjų palaikai buvo tiesiog metami į krūvą. „Ten atsidurdavo ir sunkiai sužeistų, bet gyvų žmonių. Kai naktį eidavau į tualetą, girdėdavau, kaip jie aimanuoja. Jų kančios ilgai netrukdavo – tiesiog mirtinai sušaldavo į ledą“, – apie matytus siaubus pasakoja vyras.
Lavonų stirta miške augo tol, kol atėjo pavasaris. „Tai buvo tarsi didžiulė krūva šiukšlių sąvartyne. Kūnai buvo suirę“, – pasakoja Jung Gwan Ilas, kuris dabar verčiasi tuo, jog į Šiaurės Korėją siunčia įvairių filmų ir dalijasi informacija su žmogaus teisių gynėjais apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje.
Nors iš mirties stovyklos buvo paleistas prieš daugiau nei dešimt metų, vyras viską prisimena iki menkiausių smulkmenų ir sako, kad su čia trauma jam teks gyventi visą likusį gyvenimą.
Šių laikų vergovė
Štai ką sako vienas seniausių pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos Noh Hui Changas: „Apie tokių mirties stovyklų egzistavimą žino visi piliečiai. Tai baime mintantis režimas, visi šalies žmonės gyvena nuolatinėje baimėje, kas gali nutikti“.
Noh Hui Changas, buvęs valdančiosios partijos jaunimo skyriaus vadovas, iš Šiaurės Korėjos pabėgo 2014 metais, kai naujasis Šiaurės Korėjos lyderis nužudė jo artimą bendražygį, savo dėdę. Pokalbis su žurnalistais jam buvęs ypatingai sunkus. Pabėgėlis prisipažino, kad, jam pabėgus, mirties stovyklose atsidūrė žmona, vaikai ir broliai.
Ahn Myung Chulis prižiūrėtoju dirbo net keturiose mirties stovyklose: „Tie, kurie ten miršta, yra laimingieji. Tai šių laikų vergovė – juk žmonės dešimtis metų kankinami dažniausiai už nieką“.
Pirmuosius trejus darbo prižiūrėtoju metus Ahn Myaunh Chulis, įtikėjęs propaganda ir savo kailiu patyręs, ką reiškia smegenų plovimas, be gailesčio mušė kalinius ir neretai juos naudojo kaip modelius kovos menų pratyboms.
Vieną dieną prižiūrėtojas paprasčiausiai neturėjo ką veikti. Netyčia užsimezgė pokalbis su vienu kaliniu. Ahn Myaunh Chulis teigia tą akimirką tarsi pabudęs iš slogaus sapno – jis suprato kankinantis nekaltus žmones.
Vyras pasakoja sutikęs nemažai prižiūrėtojų, kurie mėgavosi kankindami žmones. Vieną dieną jo viršininkas plytų gamykloje nužudė garbaus amžiaus kalinį suknežindamas jam galvą metaliniu strypu. „Jis už tai nesulaukė jokios bausmės“, – sako Ahn Myaunh Chulis.
Netgi buvo tokių, kurie žudė su tikslu – pakilti karjeros laiptais. „Pamenu, kaip vienas vadinamasis mano kolega prie spygliuotos tvoros nuvilko du vyrus ir tris moteris, o tada juos šaltakraujiškai nušovė. Vadovybės buvo apdovanotas galimybe studijuoti prestižiniame universitete, nes primelavo, kad tie penki nelaimingi žmonės bandė pasprukti, o jis juos sustabdė.
Norėdamas bent iš dalies išpirkti kaltę dėl praeities klaidų, Ahn Myaunh Chulis tapo aktyviu kovotojų prieš tokias mirties stovyklas, vienoje kurių šiuo metu kali jo motina ir sesuo. „Atiduočiau viską, kad nežinočiau, ką joms ten tenka patirti“, – liūdnai prataria pašnekovas.
Trauma visam gyvenimui
Prieš trejus metus Jungtinės Valstijos pasmerkė Šiaurės Korėjos mirties stovyklas kaip nusikaltimus prieš žmogiškumą, kuriems nėra analogų pasaulyje. Nepaisant to, net ir po šiai dienai nėra jokių patikimų įrodymų apie miestų dydžių mirties stovyklas. Tos, kurioje dirbo Ahn Myaunh Chulis, ilgis siekė 48 kilometrus, o plotis – 40 kilometrų.
„Jų dydžiui prilygsta nebent žiaurumo mastas. Po nacių koncentracijos stovyklų ir Stalino Gulagų žmonija neregėjo kitos tokios kruopščiai organizuotos baudimo ir nužmoginimo sistemos“, – sako pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos padedančios organizacijos „Human Rights Foundation“ darbuotojas Thornas Halvorssenas.
Šiandien vidutinio amžiaus Lim gyvena Seule, vos už 56 kilometrų nuo Šiaurės Korėjos režimo. Iš Šiaurės Korėjos ji pabėgo prieš 15 metų. Kantrybės taurė persipildė, kai ji atsidūrė kalėjime. Ten buvo priversta nuoga staipytis prieš prižiūrėtojus.
Moteris baiminasi, kad dabar situacija mirties stovyklose dar blogesnė nei tada, kai ji pati ten dirbo.
„Jaučiuosi išduota lyderių, kurie mums taip begėdiškai melavo. Mus mokė nelaikyti kalinių žmonėmis. Mane tai traumavo visam gyvenimui“, – pokalbį užbaigia Lim.