Rinkimų favoritas E. Macronas, užsimojęs suartinti politinę kairę ir dešinę, pateikia save kaip susiskaldžiusios visuomenės vienytoją. Siekis kilnus, bet ar realizuojamas?
Pirmojo turo rezultatai nuskambėjo kaip neįtikėtinas antausis tradicinėms partijoms. Senoji politinė Prancūzija mirė – konstatuoja stebėtojai. Konservatoriai ir socialistai, šešis dešimtmečius pakaitomis valdę šalį, šįkart net nesugebėjo patekti į finalą. Tačiau iš tikrųjų abiejų partijų saulėlydis prasidėjo gerokai anksčiau, su prezidentu Nicolas Sarkozy dešinėje ir François Hollande kairėje, nesugebėjusiais įgyvendinti net menkos dalies savo priešrinkiminių pažadų.
Vėrėsi vis gilesnė praraja tarp politinio elito ir tautos. Pasak prancūzų rašytojos Cécile Wajsbrot, visuomenę persmelkusią baimę sukėlė ne terorizmas, o būtent šis skilimas, šis neatitikimas tarp to, ką žmonės girdi ir to, ką mato: „tarsi egzistuotų du pasauliai – kalbos pasaulis ir realaus gyvenimo pasaulis.“
Pasitikėjimą politiniu elitu griovė ir kleptokratija, pastaraisiais metais įgavusi tiesiog groteskiškų bruožų, – pastebi politologė, „European Democracy Lab“ (Europos demokratijos laboratorijos) vadovė Ulrike Guérot. „Sunku būtų rasti partiją, neįklimpusią į pinigines aferas, ministrą, kuris nebūtų pasidėjęs pinigų Panamos firmose arba atsakingas už neskaidrius valstybės ir stambiosios pramonės ryšius“, - sako ji.
Trys ketvirtadaliai prancūzų laiko išrinktus politikus perdėm korumpuotais, – atskleidė viešosios nuomonės tyrimų institutas IPSOS.
Prancūzija pagrįstai vadinama „Europos ligoniu“, – pripažįsta ir ekonomikos profesorius Jeanas Pisani-Ferry, iki šių metų sausio vadovavęs vyriausybiniam šalies ekonomikos planavimo štabui. Šalį apėmusi depresija, deja, nėra įsikalbėta.
Tauta baudžia politinius elitus, tačiau savo kaltės nemato
Sąstingyje įstrigusiai šaliai būtinos esminės reformos. Prancūzai tai žino. Ir baudžia neryžtingus politikus rinkimuose, šluodami juos nuo politinės scenos. Nors prie sąstingio prisidėjo ir patys, norėdami neįmanomo – reformų, kurios „neskaudėtų“. Todėl kiekvieną vyriausybės bandymą modernizuoti šalį tuoj pat sužlugdydavo profsąjungos ir kitos interesų grupės, – aiškina televizijos kanalo „France 24“ korespondentė Anne Mailliet.
Antai, pereitų metų kovą profesinės ir studentų sąjungos kvietė visus prancūzus į streikus ir demonstracijas. „Pasaulį apskries nuotraukos, kuriose matyti jaunos moterys, primenančios Mariannę iš Delacroix paveikslo „Laisvė, vedanti tautą“, aikštes apgaubs raudoni dūmai, sustos traukinių eismas, gatves užkimš eismo kamščiai – šalies gyvenimą paralyžuosiančios revoliucijos viziją piešė Jeanas-Claude Mailly, profsąjungos „Force Ouvrière“ generalinis sekretorius.
Taip buvo reaguota į prezidento F. Hollande'o bandymą padaryti darbo rinką lankstesnę (dabar 84 procentai dirbančiųjų turi neterminuotas darbo sutartis, kas labai apsunkina jaunimo galimybes įsidarbinti). Šias reformas inspiravo ne kas kitas, kaip anuometinis ūkio ministras E. Macronas.
Tada veiklus ministras ir subūrė politinį sąjūdį „Pirmyn“, kviesdamas įveikti nelemtą reformų blokadą. Rugpjūtį E. Macronas atsistatydino iš ministro posto, o štai dabar tapo kandidatu į prezidentus, užsimojusiu sutelkti politinę vidurio kairę ir vidurio dešinę tam, kad pagaliau bendromis jėgomis būtų vykdomos šaliai tokios būtinos reformos.
Vienytojo aurą virš E. Macrono galvos įžvelgia ne visi
Tačiau jo kaip politinių stovyklų ir visuomenės vienytojo įvaizdį aršiai griauna M. Le Pen, brėždama konfrontacijos liniją: ten – buvęs „sistemos“ ir finansinio kapitalo atstovas E. Macronas, nežabotos globalizacijos ir dereguliacijos šalininkas, čia – motiniškai tautą globojanti M. Le Pen, valdžios apleistų žmonių gynėja nuo globalizacijos ir liberalaus kapitalo, – komentuoja Vokietijos dienraščio „FAZ“ korespondentas Paryžiuje Christianas Schubertas.
„Nacionalinis frontas“ stengiasi įteigti rinkėjams, kad buvęs ūkio ministras tėra F. Hollande'o klonas.
Primenama, jog ir Hollande'as 2012 metų rinkimuose į prezidentus stilizavo save kaip „vienišą kandidatą“, žadėjo sumažinti prezidento ir ministrų atlyginimus trečdaliu, skelbėsi kovosiąs su „vieninteliu tikru priešu“ – finansų rinkomis. Iš tikro jis pasirodė besąs tipiškas politinių ir finansinių ryšių žmogus. Nieko kito negalima laukti ir iš jo „augintinio“ E. Macrono.
Radikali kairė pažėrė radikalių vertinimų: „Išties žiauru. Dabar rinkimų finale turime du fašistus: ekonominį fašistą ir normalią fašistę“. „Man darosi koktu. E. Macronas – turtingųjų kandidatas. Jis – mikrobas, Prancūzijos liga“, – piktinosi Jeano-Luco Mélenchono rinkiminės kampanijos nariai Ounei Dojima ir Karine Monségu.
Vienytojo auros virš E. Macrono galvos nelinkę įžvelgti ir konservatyvūs respublikono F. Fillono rėmėjai: liberalių nuostatų kandidatas jiems atrodo esąs pernelyg atviras pasauliui ir per menkas patriotas, kad suprastų jų susirūpinimą dėl tautinės bei kultūrinės prancūzų tapatybės ateities.
Skilimas politiniame žemėlapyje
Pažvelgus į rinkimų žemėlapį, matyti, kad visa Prancūzijos šiaurė nusidažė tamsiai mėlynai – Marine Le Pen partijos spalva. „Nacionalinio fronto“ lyderei pavyko laimėti 47 departamentuose, (prieš penkeris metus – tik viename). Be nuskurdusios Prancūzijos šiaurės, M. Le Pen pirmavo ir struktūriškai silpnuose pietuose bei Korsikoje. E. Macroną aktyviausiai rėmė šalies vakarai, jo citadelės – Bretanė ir Paryžius (sostinėje E. Macronui balsus atidavė net 34,83 proc., Le Pen – vos 4,99 proc. rinkėjų).
„Retai dvi Prancūzijas galima buvo taip aiškiai regėti rinkėjų balsų žemėlapyje. Per šalį eina dvejopas įtrūkis: viena vertus, tarp kaimietiškos ir miestietiškos Prancūzijos, antra vertus – tarp rytų ir vakarų,“ – po pirmojo turo rašė dienraštis „Le Monde“, pabrėždamas, kad dar niekad Paryžius nebuvo taip labai nutolęs nuo likusios Prancūzijos.
O visuomenės tyrimų institutas „OpinionWay“, apklausęs 9010 respondentų, atskleidė, kad Le Pen renkasi finansiškai silpnesni prancūzai: daugiausia jos rėmėjų būta tarp tų, kurie mėnesiui turi mažiau nei 1250 eurų. E. Macrono rinkėjai kur kas pinigingesni: grupėje, disponuojančioje tarp 2.000 ir 3.000 eurų per mėnesį, už E. Macroną balsavo ketvirtadalis, o iš gaunančių daugiau nei 3.000 eurų per mėnesį – net trečdalis.
M. Le Pen pirmavo ir tarp žemesnio rango tarnautojų (30,1 proc.), darbininkų (39,7 proc.) bei bedarbių (29,9 proc.). E. Macroną parėmė tik 16,8 proc. šios grupės tarnautojų ir 13,4 proc. darbininkų. Atvirkščią rezultatą matome tarp verslininkų ir firmų vadovų: pirmenybę jie teikė E. Macronui (25,1 proc.), o ne M. Le Pen (17 proc.).
Nesusiskaldžiusios visuomenės ilgesys
Skilimas tarp socialinių sluoksnių, regionų ar kartų nėra kas nors neįprasto, nuo to kenčia visos šalys, – sako ekonomistas Jeanas Pisani-Ferry. Tačiau prancūzų nepasitenkinimas pagrįstas. Ekonomikos augimas susitelkęs tik didmiesčiuose. Nedideliuose miestuose ir miesteliuose gyvenantieji jaučiasi izoliuoti. 20 procentų jaunuolių nesugeba baigti jokios mokyklos, jaunimo bedarbystė siekia 10 procentų.
Šiandien Prancūzijoje esama regionų, kur bedarbystė tapusi socialine norma, kur pensininkų ir bedarbių daugiau nei dirbančiųjų, – vardijo J. Pisani-Ferry veiksnius, privedusius šiandieninę Prancūziją prie depresijos. „Mes tik užklijavom pleistrą, bet žaizdų negydėm“, – sakė profesorius Vokietijos dienraščiui „Die Welt“. Be viso to „Nacionalinis frontas“ nebūtų pasiekęs tokių rezultatų.
Ne ką optimistiškesnė ir politologės Claire Demesmay diagnozė: Prancūzija atsidūrusi tapatybinėje krizėje. Darbo rinka, socialinė įtampa ir teroro pavojus slegia prancūzų sąmonę. Gilias skiriamąsias linijas C. Demesmay įžvelgia tarp prancūzų ir imigrantų bei jų vaikų, tarp neterminuotas darbo sutartis turinčių ir sunkiai darbą randančių, tarp liberalios orientacijos ir konservatyvių prancūzų. Tokiomis sąlygomis sunku tikėtis visuomenės solidarumo. Euforija, su kuria buvo sutiktas Emmanuelis Macronas, politologės manymu, pirmiausia atskleidžia didžiulį kolektyvinės tapatybės ilgesį.
Kaip tik dėl to siekio vienyti, dėl bandymo telkti taip vadinamas centristines jėgas E. Macronas ir laimėjo pirmajame rinkimų ture, – daro išvadą Prancūzijos tarptautinių santykių instituto profesorius Hansas Starkas. Jis įsitikinęs socialliberalo pergale ir antrajame ture.
O štai vienytojo misijos sėkmė jam – kaip, beje, ir ne vienam kitam stebėtojui – kelia rimtų abejonių. Jau vien įveikti nuo Prancūzijos revoliucijos laikų įsitvirtinusį bipoliariškumą tarp politinės kairės ir dešinės būtų be galo sunkus uždavinys. O ką ir bekalbėti apie daugialypį visuomenės susiskaldymą, pastaraisiais dešimtmečiais šalyje pasiekusį dramatišką mastą?