Filme rodoma, kaip nacių fiureris planavo žudynes savo „Berghofo“ rezidencijoje ir linksmino vietinius vaikus ir jų tėvus – dėl propagandos.
Dokumentinio filmo kūrėjai surado kelis tuometinius vaikus, kurie dabar – garbaus amžiaus senoliai. Šių žmonių gyvenimas tekėjo toli nuo fronto linijų ir koncentracijos stovyklų.
Vienas iš jų – Gerhardas Bartelsas, kuriam dabar – 85-eri.
Jis gyveno su tėvais prie netoliese esančio ežero. G. Bartelsas sakė, kad Hitleris buvo dažnas svečias jų namuose, nes jo dėdė Isidorius Weissas buvo Hitlerio seržantas Pirmojo pasaulinio karo metu.
G. Bartelsas sakė: „Tą dieną, kai jis ateidavo, man neleisdavo žaisti su vaikais, kad neišsipurvinčiau drabužių. Aš būdavau nepatenkintas, norėjau žaisti lauke su vaikais. Pamenu, kartą paklausiau, kaip jis gyvena, o jis atsakė: „Niekas nėra lengva.“
Filmo kūrėjai norėjo atskleisti nacių režimo manipuliacijas.
Hitleris liepė Kelštaino (Kehlstein) kalno gyventojams pastatyti rezidenciją jam ir jo 20 000 kareivių, patarnaujančio personalo ir dažniems svečiams.
Artimi bičiuliai, kaip antai, Martinas Bormannas ir Hermanas Goeringas, ant žemesnių kalno šlaitų pasistatė namus, kad galėtų nuolat būti šalia.
Filmo režisierius Robertas sakė norėjęs pavaizduoti idilės ir siaubo paralelę.
Girininko Christiano Bankerto duktė Marga vaikystėje irgi bendravo su Hitleriu. Kartu su kitais vaikais ji sutikdavo atvykstantį Hitlerį, fotografuodavosi nacių propagandinėms nuotraukoms.
„Vieną dieną jis paėmė mane ant rankų ir pasakė: „Tu – gražus arijų vokiečių vaikas. Nežinojau, ką tai reiškia“, – prisimena moteris.
Tik baigiantis karui žlugo idiliškas Obersalzbergo pasaulis – 1945 m. balandžio 25 d. 359 „Karališkųjų oro pajėgų“ bombonešiai sugriovė didžiąją „Berghofo“ rezidencijos dalį.
Vėliau atvyko amerikiečiai ir sugriovė tai, kas buvo likę, kad ši vieta netaptų likusių gyvų nacių šventove.
Dabar ant kalno veikia muziejus, kuris yra vienas populiariausių turistinių objektų.