Atrodė, kad per pirmąsias 11 savaičių JAV prezidento poste Donaldui Trumpui viskas krenta iš rankų. Federaliniai teismai užblokavo jo pastangas uždrausti šešių musulmoniškų šalių piliečiams atvykti į JAV. Jam nepavyko atšaukti buvusiojo JAV prezidento Baracko Obamos sveikatos apsaugos sistemos reformų, nes nuosaikieji respublikonai manė, kad naujosios administracijos pasiūlymai yra per griežti, o konservatyviausi respublikonai – kad nepakankamai griežti.
Be to, D. Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas generolas Michaelas Flynnas buvo priverstas atsistatydinti dėl neaiškių ryšių su Rusija, o prezidento artimajame rate Baltuosiuose rūmuose įsiplieskė tikros peštynės. „The New York Times“ ir „The Washington Post“ D. Trumpą pavadino melagiu. Prezidento reitingas buvo nusmukęs iki 35 proc. – žemiausio naujo prezidento populiarumo rodiklio istorijoje.
Po to netikėtai D. Trumpas įsakė 59 raketomis „Tomahawk“ atakuoti Sirijos oro pajėgų bazę. Po metų metus Sirijos prezidento Basharo al-Assado pajėgų vykdytų siaubingų bombardavimų ir kankinimų, po to, kai naujoji JAV administracija griežtai atsisakė leisti į JAV atvykti nuo skerdynių bėgantiems sirams, o vos praėjusią savaitę pareiškė, kad JAV nesiims nieko, kad nuverstų B. al-Assadą, D. Trumpas pamatė baisius cheminio ginklo sužalotų vaikų vaizdus ir pakeitė nuomonę.
Staiga sveikatos apsaugos sistemos teisės aktai, chaosas Baltuosiuose rūmuose, neįtikėtinas prezidento aktyvumas socialiniame tinkle „Twitter“ ir politinis nenuoseklumas, taip pat aukščiausiojo lygio susitikimas su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu, kuriam D. Trumpas atrodė nepasirengęs, buvo visiškai užmiršti, rašo I. Buruma. Tas pats „The New York Times“, kuris griežtai kritikavo prezidentą nuo tada, kai jis pradėjo eiti pareigas, dabar be išlygų pagyrė ryžtingą vyriausiąjį šalies ginkluotųjų pajėgų vadą, kuris pasauliui (visų pirma Kinijai, Rusijai ir Šiaurės Korėjai) pasiuntė aiškią žinią.
Ir ne tik „The New York Times“. Žinoma, D. Trumpo sprendimu pasidžiaugė „The Wall Street Journal“, tačiau tai padarė ir „The Washington Post“, kurio puslapiuose teigiama, kad pagaliau D. Trumpo Baltuosiuose rūmuose atsirado vietos moralinei lyderystei.
Pasak I. Burumos, tik visiškas beširdis būtų galėjęs nepasidžiaugti tuo, kad B. al-Assadas gavo į kailį – savo šalies gyventojus (ar bet ką kitą) nuodyti dujomis yra baisus karo nusikaltimas. Tačiau ataka prieš oro pajėgų bazę nėra strategija ir Sirijos pilietinio karo užbaigti nepadės.
Vis dėlto oro smūgiai raketomis „Tomahawk“ atitraukė dėmesį nuo D. Trumpo politinių problemų. Ir būtent tuo, o ne staiga prasiveržusiu žmoniškumu, galima bent iš dalies paaiškinti D. Trumpo veiksmus, mano straipsnio autorius.
Gali būti, kad D. Trumpas nelabai daug žino apie pasaulį ir kad jo užsienio politikos žinios labai ribotos, tačiau jis yra puikiai įvaldęs vieną dalyką – manipuliaciją tradicine ir socialine žiniasklaida savireklamos tikslais. Jis žino, kaip patraukti spaudos dėmesį. Jo, kaip realybės televizijos žvaigždės, nuosavo prekių ženklo populiarintojo ir politiko tikslas visada buvo tas pats – kad jį pripažintų kaip iškiliausią, tvirčiausią, galingiausią ir populiariausią žmogų pasaulyje.
Siekdamas pasinaudoti nuo nesibaigiančių karų pavargusių milijonų amerikiečių baimėmis ir pasipiktinimu, D. Trumpas žadėjo JAV interesus iškelti į pirmą planą ir atsisakyti įvairių tarptautinių įsipareigojimų, susijusių su prekyba, daugiašalėmis institucijomis, o ypač su kariniais konfliktais. Dar visai neseniai D. Trumpas teigė: „Aš nesu ir nenoriu būti pasaulio prezidentas.“
Tačiau dabar, anot I. Burumos, jis netikėtai rado geriausią būdą, kaip užsitikrinti, kad jį išliaupsintų kaip tikrą lyderį, – jis ėmėsi karinių veiksmų. D. Trumpo pastangos parodyti, kad jis yra iškilus prezidentas, kol kas yra nesėkmingos, tačiau atrodo, kad, kaip vyriausiasis šalies ginkluotųjų pajėgų vadas, jis pasiekė didelę pergalę ten, kur jam iš tiesų svarbu, t. y. žiniasklaidoje.
Žmonėms gal ir atsibodo George`o W. Busho pradėti nesibaigiantys karai, tačiau reakcija į D. Trumpo įsakymu surengtą oro smūgį raketomis „Tomahawk“ atskleidė vieną dalyką: kai vyriausiasis šalies ginkluotųjų pajėgų vadas stoja į konfrontaciją su užsienio priešu, žmonės jį paremia, tarsi tai būtų jų patriotinė pareiga. O jei oro pajėgų bazės bombardavimas yra moralinės lyderystės ženklas, tai tokių veiksmų kritika ne tik nepatriotiška, bet ir nemorali, nes gali atrodyti, kad taip priešinamasi pastangoms kaip nors padėti tiems vargšams vaikams, kurie nukentėjo nuo B. Assado nuodingų dujų.
Straipsnio autoriaus teigimu, net jei D. Trumpo „Tomahawk“ nepadės išspręsti konfliktų Artimuosiuose Rytuose ir net jei dėl to padėtis tik pablogės, jis pasiekė svarbią pergalę šalies viduje. Daugelio kritikų manymu, jis dabar atrodo prezidentiškai. Ir gali būti, kad jis, nors ir laikinai, sumažino didelę įtampą respublikonų partijoje. Vieni didžiausių D. Trumpo oponentų buvo neokonservatoriai – tie žmonės, kurie inicijavo G. Busho karą Irake. Jie labai neigiamai vertino jo pažadus atsisakyti kišimosi į konfliktus užsienyje. Dabar greičiausiai jie susitelks aplink prezidentą.
D. Trumpas vis dar neturi strategijos – nei Artimuosiuose Rytuose, nei Azijoje, kur Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong-unas nuolat susilaukia žiniasklaidos dėmesio ir provokuoja D. Trumpą branduolinių užtaisų ir tolimojo nuotolio raketų bandymais. Tačiau D. Trumpas dabar žino, ko reikia imtis, kad juo būtų žavimasi kaip iškiliu lyderiu. JAV karinių jūrų pajėgų smogiamoji grupė jau juda link Korėjos pusiasalio. Karo veiksmai prieš Šiaurės Korėją, kitaip nei oro smūgis Sirijoje, iš tiesų gali atvesti prie branduolinio karo. Tačiau, pasak I. Burumos, aišku viena – D. Trumpo moralinis įvaizdis atkurtas.