Štai kelios galimos tokio pobūdžio priežastys: D. Trumpo siekis pademonstruoti asmeninį principais grįstą ryžtingumą ir supriešinti jį su pirmtako – buvusio JAV prezidento Baracko Obamos – nesėkmėmis, grįstomis jo vykdyta „raudonų linijų“ politika, galimybė parodyti, kad jis nėra visiškai ištikimas rusams, ir tikėjimasis, kad šis ne itin rizikingas smūgis padės kilstelėti krintančius reitingus. Nepriklausomai nuo to, ar šios prielaidos artimos tiesai, ar ne, politinio konteksto išvengti tikrai nepavyks, rašo „The Guardian“.
Dažnai prielaidos daromos remiantis įsitikinimu, kad Vakarų lyderiai, imdamiesi vienokių ar kitokių veiksmų užsienyje, privalo atsižvelgti į galimas jų pasekmes tėvynėje. Deja, dažniausiai manoma, kad šis įsitikinimas negalioja vertinant Rusijos lyderius, neva suteikiančius sau laisvę elgtis taip, kaip tik jiems šauna į galvą. Tenka pripažinti, kad toks įsivaizdavimas nėra teisingas. D. Trumpo raketinis smūgis kelia daugybę potencialių pavojų Rusijos vadovybei ir tai patvirtina ne tik Rusijos atsakomųjų reakcijų žodžiai, bet ir tai, kas slypi tarp eilučių.
Po amerikiečių suduoto smūgio suskambėję Rusijos pareiškimai gali pasirodyti itin aštrūs, tačiau tai jokiais būdais neprilygsta žodžiams, kuriuos rusai galėtų ištarti tokiu atveju. Itin svarbu ir tai, kieno yra šie pareiškimai. Griežčiausiai tokius JAV veiksmus pasmerkė ne Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir ne Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, o šalies ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas ir Gynybos ministerijos vadovai. Pats V. Putinas kalbėjo ganėtinai santūriai ir nedemonstravo išankstinio nusistatymo.
Šie pastebėjimai ganėtinai reikšmingi, atsižvelgiant į tai, su kokiais neigiamais padariniais Rusijai galimai teks susidurti dėl tokių JAV veiksmų, jau nekalbant apie tiesioginį karinį nuostolį, kurį patyrė Rusijos sąjungininkė Sirija. Padarinių gali būti kur kas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Pastaraisiais mėnesiais rusai ganėtinai sėkmingai mėgino įtikinti Sirijos konflikto dalyvius ir suinteresuotas šalis prisidėti prie derybų Kazachstano sostinėje Astanoje. Amerikiečiai šiose derybose nedalyvavo. Anksčiau JAV ėmėsi bendrų su Rusija mėginimų susitarti dėl ugnies nutraukimo, tačiau patyrė nesėkmę. Kadangi B. Obama atsisakė diplomatinių pastangų, skirtų situacijai Sirijoje sureguliuoti, D. Trumpo pasisakymų apie tai, kad JAV neturi gyvybiškai svarbių interesų Sirijoje, buvo galima tikėtis.
Šiuo konkrečiu atveju JAV nedalyvavimas netgi padėjo pajudinti situaciją iš mirties taško. Turkija ir Iranas sugebėjo susitelkti į pagrindinės užduoties – situacijos Sirijoje sureguliavimo – įgyvendinimą, į šalį nustumdami troškimą demonstruoti giliai šaknis įleidusį erzulį ir apeliuoti į ankstesnius ryšius. Rytinės Alepo dalies perėmimas dėl Sirijos prezidento Basharo al Assado vadovaujamos kariuomenės puolimo privertė dalį susiskaldžiusių sukilėlių pajėgų atstovų realiau pažvelgti į susiklosčiusią situaciją. Atsirado nebylus susitarimas, kad B. al Assadas turi dalyvauti bent jau pereinamajame procese, siekiant užbaigti karą ir neleisti Sirijai suskilti į atskiras dalis.
Visi šie dalykai, suteikę Rusijai viltį pasiekti susitarimą ir tapti taikdare, o ne karo kurstytoja, dabar pakibo ore. Amerikiečiai tikina, kad šis smūgis yra pavienis, daugiau jų nebus. Vis tik Maskva tokius pareiškimus vertina itin įtariai. Pagaliau šis smūgis reiškia, kad D. Trumpas atsisako aiškiai nustatyto kurso. Galbūt dabar JAV nebenorės sėsti prie derybų stalo ir tokiu būdu neabejotinai sumažins Rusijos reikšmingumą ir įtaką? Ar tik tokios naujienos nenudžiugins sukilėlių, ar tik jie nenuspręs atnaujinti veiksmų, nors dar neseniai manė pralaimėję kovą? Galbūt laukia naujos apsuptys ir proveržiai? Ar tik Sirijoje ir vėl nepradės žūti žmonės ir neims sprukti iš tėvynės? Visa tai – baisus, bet tebesitęsiančiam konfliktui Sirijoje tinkamas apibūdinimas.
Kur gi dingo gerai žinomi ar netgi skandalingai pagarsėję D. Trumpo pažadai gerinti santykius su Maskva? Galite tikėti ar netikėti, kad Rusija mėgino manipuliuoti prezidentiniais rinkimais JAV, bet egzistuoja daugybė patvirtinimų, kad D. Trumpui nuskynus pergalę Rusija labai norėjo paspausti JAV ranką, kai tik ji bus jai ištiesta, jei tik tai kada nors įvyks.
Ilgai laukto susitaikymo vėlavimo priežastimi tapo negailestinga Vašingtono kritika dėl galimų D. Trumpo kontaktų su oficialiais Rusijos atstovais. Maža to, siekdami pritarimo Senate D. Trumpo skirti asmenys turėjo rodyti priešiškumą Rusijai, kurio iš tikrųjų būti negalėjo. Raketų smūgis Sirijoje situacija bendrą vaizdą dar labiau komplikavo, o Maskvai dabar kur kas sudėtingiau paimti taiką simbolizuojančią alyvmedžio šakelę iš JAV valstybės sekretoriaus Rexo Tillersono rankų, jei jis ištiestų ją šiandien lankydamasis Rusijoje.
Ganėtinai atsargi ir diferencijuota Maskvos reakcija rodo, kad V. Putinas vis dar tikisi santykių pagerėjimo. Nėra jokios prasmės jam atsisakyti šios vilties. Neišreiškęs noro atsakyti į daugybę antirusiškų kaltinimų, aidinčių iš Vašingtono, V. Putinas didžiulį politinį kapitalą skyrė santykiams su naująja JAV administracija gerinti, o dabar, jei tai neduos jokių gerų ir pozityvių rezultatų, V. Putinas rizikuoja pasirodyti kaip silpnas asmuo ar netgi bevalė mazgotė.
Ateinančiais metais Rusijos laukia prezidento rinkimai, šalies ekonomika ganėtinai pažeidžiama, o daugelyje miestų surengtos protesto akcijos, nukreiptos prieš korupciją. Tokiomis sąlygomis V. Putinui mažiausiai naudinga grimzti gilyn į Sirijos karą ir tęsti susipriešinimą su JAV. Tokia įvykių klotis neabejotinai bus vertinama kaip dviguba politinė nesėkmė, kurios negali sau leisti net ir Krymo „herojus“. Tėvynėje politikų ir netgi prezidentų tyko savi pavojai ir Rusija šia prasme tikrai nėra išimtis.