Stulbinančių įrodymų, kad Rusija mėgino paveikti 2016 metų Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus, gausėja kone kasdien, konstatuoja „Politico“ publikacijos autorius Johnas P. Carlinas. Vis dėlto dar daug ką reikia išsiaiškinti, todėl buvo galima su didžiuliu džiaugsmu stebėti, kaip Senato žvalgybos komiteto pirmininkas, atstovaujantis respublikonams, ir taip pat šiam komitetui priklausantis Demokratų partijos atstovas vieningai išreiškė pasiryžimą, neatsižvelgiant į priklausymą skirtingoms partijoms, dėti visas pastangas, kad tyrimas vyktų kuo efektyviau. Taip pat labai svarbu, kad būtų tęsiamas ir Atstovų Rūmų Žvalgybos komiteto tyrimas, nors pirmininkas Devinas Nunesas ir pranešė apie ketinimą nuo jo nusišalinti.
Negalima pamiršti, kas šioje istorijoje svarbiausia. Per visiškai neseniai vykusį itin daug dėmesio sulaukusį Atstovų Rūmų Žvalgybos komiteto posėdį, kuriame dalyvavo FTB direktorius Jmesas Comey ir Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) direktorius admirolas Mike‘as Rogersas, buvo pateiktas rimtas įspėjimas. Ir vis dėlto tam tikrų akcentų tinkamai sudėlioti nepavyksta. Juk ne politika dabar turi būti svarbiausia. Daugiausia dėmesio turi būti skiriama įspėjimui, kad Rusija rengiasi naujam smūgiui. JAV Kongreso lyderiai turi pademonstruoti pasauliui, kad yra pasiryžę pamiršti tarp partijų kylančius prieštaravimus ir susivienyti milžiniškos grėsmės akivaizdoje.
Kiek per mažai dėmesio sulaukė J. Comey ir M. Rogerso per Atstovų Rūmų posėdį ištarti teiginiai, kuriais abu pareigūnai pripažino, kad Rusija nusiteikusi vėl atakuoti. „Jie sugrįš. Jie pasirodys 2020-aisiais, o galbūt net 2018-aisiais, – sakė J. Comey. – Jie paskatino chaosą, susiskaidymą bei nesantaiką ir privertė suabejoti puikios mūsų šalies pamatinėmis vertybėmis ir demokratiniais procesais.“
Tokią pat grėsmingą prognozę pateikė ir M. Rogersas, turintis per dešimtmečius sukauptą kibernetinių atakų ir informacinių operacijų nagrinėjimo patirtį. „Esu visiškai įsitikinęs, kad jie tęs veiklą šioje srityje. Iš visko sprendžiant, jie padarė išvadą, kad pavyko pasiekti sau palankų rezultatą“, – sakė jis Kongresui.
Tokie žodžiai turėtų pašiurpinti kiekvieną amerikietį. Juk pasakyta, kad vienas iš pagrindinių valstybės priešininkų mėgins dar kartą sutrikdyti sklandžią rinkimų eigą. Šito galima sulaukti jau kitais metais, o po trejeto taip tikrai nutiks.
Jei FTB ir NSA direktoriai būtų vienu balsu perspėję apie galimą ataką, nukreiptą į kurią nors kitą svarbią Jungtinių Valstijų infrastruktūrą, ir būtų įvardiję konkretų agresorių ir net nurodę datą, kada bus suduotas smūgis, abiejų partijų atstovai būtų vieningai ėmęsi ieškoti būdų, kaip apsaugoti šalį. Deja, minėti pranašiški perspėjimai tokios reakcijos anaiptol nesukėlė, o visuomenėje jų atgarsis buvo dar menkesnis.
Tokią situaciją galima apibūdinti CŽA direktoriaus George‘o Teneto apie 2001 metų vasarą pasakytais žodžiais. Tai „raudonai mirksinti sistema“.
Kodėl nedemonstruojamas didesnis susirūpinimas?
Sužinojus, kad kitos valstybės jėgos arba teroristinė grupuotė ketina konkrečią kitų metų dieną pasikėsinti į, pavyzdžiui, elektros tinklus ar vandentiekio sistemą arba po trejų metų atakuoti kurį nors simbolinį nacionalinės svarbos objektą, būtų galima nė neabejoti, kad vyriausybė imsis visų įmanomų priemonių įvardytiems taikiniams apsaugoti. Tokiu atveju tikrai būtų suburtos operatyvinės grupės, specialiųjų pajėgų komandos ir nepriklausomos ekspertų komisijos. Tačiau perspėjimai, kad Rusija nusitaikiusi į šalies demokratijos garantą – žmonių išrinktą ir jų labui dirbančią vyriausybę – deramo dėmesio, atrodo, nesulaukė.
Yra pakankamas pagrindas manyti, kad pernykščiai įvykiai, kurių liudininkais tapome, galėjo būti tik įžanginės salvės prieš kur kas klastingesnes atakas.
Nepaisant visos atskleistos informacijos ir kilusio triukšmo dėl Rusijos sąsajų su pernai vykusiais rinkimais, labai svarbus suvokti, ką Rusijos žvalgyba iš tikrųjų mėgino padaryti. Be profesionalaus įsilaužimo į Demokratų nacionalinio komiteto kompiuterių sistemą ir Hillary Clinton kampanijos vadovo Johno Podestos el. pašto serverį, taip pat, ko gero, bandymų atakuoti kitas kampanijas, pavyzdžiui, Marco Rubio, būtina paminėti ir dar dvi įvykdytas ar bent bandytas įvykdyti atakas, kurios turėtų kelti ne ką mažesnį susirūpinimą.
Pirmiausia, Rusija naudojosi apgaulingomis socialinės medijos paskyromis ir apgaulingomis interneto svetainėmis, per kurias skleidė dezinformaciją ir platino prieš H. Clinton nukreiptus pranešimus. Antra, Rusijos remiami programišiai bandė sutrikdyti Jungtinių Valstijų balsavimo sistemas. Atskirų valstijų vyriausybėms FTB pateiktame rugpjūčio mėnesio biuletenyje įspėjama apie bandymus prasiskverbti į Ilinojaus, taip pat Arizonos rinkimų stebėjimo komisijų sistemas. Kiek vėliau, rugsėjo mėnesį, „ABC News“ pranešė, kad užsienio valstybės programišiai buvo nusitaikę į kone pusės šalies valstijų balsavimo sistemas. Tada FTB direktorius J. Comey pareiškė neturįs jokių abejonių dėl „aplinkui besisukinėjančių piktybinių veikėjų“.
Iš visko sprendžiant, šiems svetimos valstybės programišiams tiesiog nepavyko įsilaužti į Jungtinių Valstijų balsavimo sistemas. Taip galėjo nutikti iš dalies dėl to, kad šalyje veikia ne pačios moderniausios ir labai skirtingos sistemos, be to, jų tikrai daug – 50-yje valstijų yra net 175 tūkst. apylinkių ir 114 tūkst. balsavimo vietų. Tačiau abejoti neverta: jei programišiai būtų galėję įsilaužti į balsavimo sistemas ir pakeisti rezultatus, jie, žinoma, būtų tai padarę, todėl jei tokia galimybė nusimato ateityje, ja neabejotinai bus pasinaudota tinkintis sėkmės.
„Didžiausio prioriteto užduotimi jie laiko pakirsti piliečių pasitikėjimą visomis demokratinėmis struktūromis“, – sakė J. Comey neseniai vykusiame posėdyje. Piktadariai net nebando ypatingai slapstytis, kadangi jų tikslas – priversti žmones pamatyti, kam yra gabūs. Anot J. Comey, jų įžūlumą galima sieti su noru, kad žvalgybos pareigūnai praneštų amerikiečiams, ką išsiaiškino, o žmonės sunerimtų, sužinoję, kaip paprastai Rusija gali sužlugdyti rinkimus.
Juk žinoma, ką Rusija daro, taip pat žinoma, kodėl, be to, J. Comey ir M. Rogersas įspėjo, kada vėl pamėgins padaryti tą patį.
M. Rogerso pavaduotojas Richardas Ledgettas kovo 25 d. leidiniui „Washington Post“ pasakė: „Tai iššūkis mūsų demokratijai.“ Tai problema, kurią sprendžiant būtina atsisakyti šališkumo. Senatorius Johnas McCainas visiškai neseniai pripažino, kad šios atakos gali būti „mirtinas smūgis [JAV] demokratijai, nes nusitaikyta į laisvanoriškus ir sąžiningus rinkimus“. Tai tik viena priežastis, kodėl taip svarbus susivienyti ir tiriant bei nagrinėjant faktus išsiaiškinti, kas būtent įvyko 2016-aisiais.
Apsiginti nuo galimų grėsmių gali tik pati šalis, todėl apmaudu, kad tiek mažai dėmesio skiriama prognozėms. R. Ledgettas prisipažino, kad nepakankamas dėmesys šioms problemoms ir daugybė neatsakytų klausimų jam, kaip amerikiečiui, kelia tikrą širdgėlą.
Šalis turi vieningai prisiimti iššūkį, pripažinti, kad atakos tikėtinos, ir daryti viską, kad užkirstų joms kelią.
Būtina sutelkti visas įmanomas pastangas, abiem partijoms žengti išvien ir visomis išgalėmis stengtis apsaugoti balsavimo duomenų bazes, taip pat balsų skaičiavimo ir skelbimo sistemas. Tuo neturi užsiimti vien rinkimų sistemą prižiūrintys valstybės sekretoriai. Į kovą su grėsmėmis turi įsitraukti ir naujienų kanalai, rinkimų naktį skelbiantys balsavimo rezultatus.
Tereikia įsivaizduoti, kas būtų, jei programišiams pavyktų pakeisti balsų skaičių, apie kurį žiniasklaida informuoja rinkimų naktį. Po tokio įvykio sąmyšis nenuslūgtų dar kelias dienas, nes kiltų įtarimų, kad sistema sutrikdyta siekiant „padėti“ kuriam nors kandidatui. Taigi, balsavimo sistema turi būti laikoma tokia pat svarbia infrastruktūra kaip ir finansų ar komunalinių paslaugų sistemos, kurių paslaugomis naudojamasi kasdien.
Federalinė vyriausybė turi pasirengti numatomiems incidentams. Praeitą vasarą šalies žvalgybos agentūroms ir administracijai teko nelengva užduotis. Kaip, remiantis vien spekuliatyviais tvirtinimais ir iki galo neatskleistais faktais, priversti susirūpinti dėl užsienio valstybės kišimosi ir neatrodyti kurios nors pusės rėmėju? Iki 2018-ųjų ir 2020-ųjų reikia įdiegti tokią sistemą ir įtvirtinti tokius procesus, kurie suteiktų galias skelbti pavojų, siunčiantį signalą Teisingumo departamentui. Ta sistema turėtų veikti efektyviai, neatsižvelgiant į tai, kuri partija yra valdančioji ir kurią pusę siekia sužlugdyti užsienio valstybės atakos.
Uždaviniai tikrai labai rimti, todėl jų turi imtis paties aukščiausio lygio pareigūnai iš administracijos, Kongreso, Pentagono, teisėsaugos ir žvalgybos agentūrų, taip pat visos šalies valstijų sostinių vadovybių.
Buvęs viceprezidentas Dickas Cheney prieš kurį laiką pasakė, kad Rusijos kišimąsi į Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus galima laikyti „kariniu veiksmu“. Tačiau kad ir kaip jis būtų vadinamas, abejonių dėl tokio elgesio keliamos grėsmės nacionaliniam šalies saugumui nekyla. Dabar gi aišku, kada teks kilti į naują kovą. Senato vykdomas tyrimas gali būti gera pasirengimo šiai kovai pradžia, tačiau būtina veikti efektyviau ir greičiau.