Vidurio Europos universitetas (CEU) yra JAV ir Vengrijoje akredituotas universitetas, kurį įsteigė ir finansuoja investuotojas ir filantropas George`as Sorosas. Nors tai aukščiausią reitingą pasaulyje turintis Vengrijos universitetas, o jo gausiais ištekliais naudojasi kitų Vengrijos universitetų mokslininkai ir studentai, CEU santykiai su priimančiąja šalimi yra komplikuoti. Tiksliau kalbant, CEU santykiai yra sudėtingi su partija „Fidesz“ ir jos vadovu bei dabartiniu ministru pirmininku V. Orbanu. Jo administracija ką tik pateikė įstatymo projektą, kuriuo siekiama CEU išstumti iš Vengrijos. Tai, pasak C. Mudde, neturėtų stebinti, nes CEU būdinga viskas, ko V. Orbanas nekenčia – šis universitetas yra kritiškas, globalus, nepriklausomas ir daugiakultūris.
Pirmą kartą į valdžią V. Orbanas atėjo 1998 m., kai tapo konservatyvios, tačiau apskritai provakarietiškos koalicinės vyriausybės vadovu. Nors G. Soroso vardo stipendija V. Orbanui suteikė galimybę studijuoti Oksfordo universitete ir dėl to tapti Vakarų politinio elito numylėtiniu, jis pamažu ėmė kritikuoti Soroso tinklą, kurį sudarė CEU ir atviros visuomenės fondai; tada tai buvo trečias pagal dydį investuotojas į regiono aukštąjį mokslą (po Vokietijos ir JAV), o šiuo metu yra viena iš įtakingiausių nevyriausybinių organizacijų pasaulyje. V. Orbano vyriausybė svarstė įvairias prieš CEU nukreiptas iniciatyvas, įskaitant akreditacijos Vengrijoje atšaukimą, tačiau iš esmės tuomet niekas nepasikeitė.
Tai buvo prieš 20 metų. V. Orbanas jau buvo pradėjęs žengti autoritarizmo keliu, tačiau vis dar buvo gerbiamas provakarietiškas dešinysis politikas. Be to, pasaulinis kontekstas buvo kitoks: JAV aktyviai palaikė vakarietiškas jėgas regione, o ES buvo labiausiai gerbiama institucija Europoje. Prasidėjus stojimo į ES procesui, joks Vidurio Europos lyderis negalėjo sau leisti imtis politiškai rizikingų veiksmų, kaip parodė į autoritarizmą linkusio kaimyninės Slovakijos vadovo Vladimiro Mečiaro pavyzdys.
Šiandien V. Orbanas jau ne Vakarų politinio elito numylėtinis, o greičiau pavyzdys neliberaliems politikams visoje Europoje – nuo Marine Le Pen Prancūzijoje iki dabartinės Lenkijos valdžios, rašo straipsnio autorius. Jo teigimu, savo paties šalį pavertęs neliberalia demokratija, V. Orbanas tapo vienu iš tų Europos politikų, kurie tiesiogiai meta iššūkį Vokietijos kanclerei Angelai Merkel ir jos įtraukiančios bei integruojančios Europos vizijai. Įkvėptas „Brexit“ ir Donaldo Trumpo išrinkimo, 2017 m. paskelbtame savo metiniame pranešime jis teigė: „Buvome balta varna, o dabar esame tikra sėkmės istorija; šį faktą nenoriai pripažįsta net ir tie, kam nepatinka tai, ko mes pasiekėme ir kaip pasiekėme. Sėkmė atneša sėkmę.“
V. Orbanas tiki, kad liberaliosios demokratijos dienos jau praeityje, kad išaušo nacionalistinio antiliberalizmo era ir kad, savaime suprantama, tam pradžią davė būtent jis Vengrijoje. V. Orbanas teigia kovojantis su „pinigais, žiniasklaida, pasauline vyriausybe ir pasauline atvira visuomene“, o tai labai aiški nuoroda į G. Sorosą su menkai teslepiamomis antisemitinėmis užuominomis. Vengrijos vadovas jaučiasi įkvėptas naujos valdžios Jungtinėje Karalystėje ir JAV ir tikisi, kad jį ir toliau politiškai rems Europos liaudies partija (EPP), kuri yra galingiausia politinė grupė Europos Sąjungoje.
Tad, pasak C. Mudde, akivaizdu, kad V. Orbano veiksmai – ne vien šalies vidaus reikalas. Pirma, Vengrija yra ES valstybė narė ir turėtų gerbti jos teisės aktus. Antra, Vengrija tapo neliberalios demokratijos Europoje pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu neliberalioms demokratijoms visame regione. Todėl kova dėl CEU ateities yra susijusi ne tik su šiuo išskirtiniu universitetu, bet ir su visais universitetais, taip pat su liberaliąja demokratija apskritai. Jei ES neužims griežtos pozicijos dabar, netrukus teks priešintis panašioms iniciatyvoms Lenkijoje ir kitose šalyse, mano C. Mudde.
Jo teigimu, būtina liautis taikstytis su V. Orbano politika – tai nepasiteisino. Kad ir ką sakytų EPP vadovai, tai nepadėjo sušvelninti jo pozicijos. Yra net priešingai, nes taip tik sudaromos sąlygos radikalizmui plisti ir pakertamos tos vertybės, kurias deklaruoja ES ir EPP. Praėjusią savaitę A. Merkel stojo į griežtą polemiką su V. Orbanu, kuris per EPP susitikimą Maltoje užsipuolė jos pabėgėlių politiką savo jau tradiciškai islamofobiškoje ir kraštutinės dešinės ideologija pagrįstoje kalboje. Pasak C. Mudde, EPP atėjo metas pasirinkti tarp A. Merkel ir V. Orbano, tarp liberalios demokratijos ir neliberalios demokratijos, tarp požiūrio, kad reikia skatinti universitetų kritiškumą bei nepriklausomumą, ir požiūrio, kad kritiškus ir nepriklausomus universitetus derėtų uždaryti.