Vakar tūkstančiai žmonių išėjo į gatves į didžiausias nuo to laiko demonstracijas prieš V. Putiną ir jo proteguojamą premjerą Dmitrijų Medvedevą. Vis dėlto po pusantro dešimtmečio trukusios suirutės, kilusios dėl netinkamai nukreiptos ir valdomos sovietinės komunistinės sistemos reformos, jos staigaus nutraukimo ir laisvės vėjų, kurie dažnai atrodė kaip laisvė ir nuo visų taisyklių, skausmingo Sovietų Sąjungos subyrėjimo, rinkos reformų, dažnai vadinamų „šoku be terapijos“, praktiškai iškart atsiradusios klasių nelygybės, ideologijos pabaigos ir moralinio nuosmukio, Rusijos žmonėms V. Putinas visų pirma yra stabilumo simbolis.
Vis dėlto nėra garantijos, kad V. Putinas paliks valdžią net ir 2024 m., po daugiau nei ketvirčio amžiaus valdžioje: savo darbą jis mato kaip misiją, kurią gali atlikti tik jis, kol dar yra aktyvus. Ilgalaikėje perspektyvoje jis tikisi perduoti valdžios vairą naujai Rusijos lyderių kartai ir prižiūrėti, kad jie veiksmingai valdytų šalį. Šiuo metu jis bando rasti tokius žmones (dauguma kurių įžengę į penktą ar net į ketvirtą dešimtį), kurie galėtų suformuoti tokią grupę. Dauguma jų jau yra paskirti į aukštus postus – ministrų, gubernatorių ar kitų aukšto rango pareigūnų. Visi jie bus išbandomi, tikrinami, jiems bus duodamos užduotys. Pats V. Putinas, kuris yra tėvo figūra savo proteguojamiems pareigūnams, taps pater patriae arba, naudojant Singapūro formulę, prezidentų mentorius.
Kol kas gerokai per anksti paskelbti V. Putinui galutinį nuosprendį. Rusijos prezidentas išlaikė šalies vientisumą ir atkūrė jos statusą pasaulyje. Jis išlieka grėsminga, nenugalima figūra, kuri visada gali nustebinti. Jis padarė didžiulę įtaką savo šaliai. Tai V. Putino Rusija – labiausiai todėl, kad jis yra Rusijos V. Putinas.
V. Putiną savo įpėdiniu paskyrė pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, bet savo statusą tautos akyse jis iškovojo pažabojęs oligarchus, užbaigęs niekaip nesibaigiantį karą Čečėnijoje, sulaužęs kažkada įtakingos Komunistų partijos stuburą ir marginalizavęs liberalus. Jis atkūrė tradicinę Rusijos hierarchinio valdymo sistemą. Valstybė, kurią privatizavo įtakingieji, dabar gali smogti atsakomąjį smūgį, demonstruodama savo įspūdingą galią. Dauguma V. Putino veiksmų yra reakcija į didelės dalies Rusijos piliečių, kuriems ne itin sekėsi pritapti pokomunistinėje eroje, paternalizmo poreikį.
Jis iš tiesų laimėjo rinkimuose, kurie jam valdant tapo priemone patvirtinti valdžioje esančius žmones, o ne juos pakeisti. Jis taip pat perprato, kaip išlikti valdžioje šalyje, kuri atmetė du jo pirmtakus – kažkada itin populiarų Michailą Gorbačiovą ir Borisą Jelciną. Kai dar ankstyvuoju savo vadovavimo laikotarpiu jam teko rinktis – ar žengti su elitu (įskaitant inteligenciją), ar su paprastais žmonėmis, jis pasirinko pastaruosius. V Putinas suprato, kad norėdamas valdyti Rusiją, jis turi išlikti iš tiesų populiarus tarp masių ir retkarčiais nuplakti rimbu elitą: „gerasis caras“, sugebantis pažaboti godžius „bajorus“.
Populiarumo reitingai yra svarbūs: norint veiksmingai valdyti šalį, reikalingas bent 60-ies procentų palaikymas, o kad galėtum valdyti šalį patogiai, reikia užsitikrinti bent 70 proc. paramą. Jei reitingai artėja link 50-ies proc., kas yra visiškai normalu Vakaruose, Rusijoje kyla pilietinės nesantaikos pavojus. Tad pasitelkdamas savo paties asmenybės įvaizdį, viešus veiksmus ir pasisakymus, V. Putinas siekė, kad didžioji dauguma šalies gyventojų pripažintų Rusijos valstybės teisėtumą. Ir jam tai pavyko.
V. Putinas atkūrė Rusijos kaip didžios valstybės statusą, kurį ji buvo praradusi subyrėjus Sovietų Sąjungai. Iš pradžių jis bandė įsprausti Rusiją į išsiplėtusius Vakarus, kaip vyresnę JAV sąjungininkę NATO bloke ir artimą ES partnerę „išsiplėtusioje Europoje“. Kai jam tai nepavyko, jis patraukė Rusiją iš Vakarų orbitos, atkūrė šalies karinę jėgą ir panaudojo ją gindamas Rusijos saugumo interesus Ukrainoje (kaip jis tai matė), taip pat demonstruodamas jėgą už buvusios imperijos ribų, taip parodydamas pasauliui, kad Rusija vėl dalyvauja žaidime. Ryžtingai ir viešai jis pasipriešino JAV dominavimui pasaulyje.
Vakaruose vertinamas kaip griaunanti jėga, savo šalyje V. Putinas išlaiko konservatyvų toną. Pirmosios savo kadencijos metu jis leido vykdyti ekonomines reformas, vėliau toleravo kalbas apie modernizaciją, bet jo valdymo metodas iš esmės yra biurokratinis. V. Putinas yra ir kapitalistas, ir laikosi steitizmo principų. Jis supranta rinkos galią, bet ir jos vengia, nuolat laikydamas valstybę parengties būklėje – ji bet kada gali įsikišti ir perimti kontrolę. Buvusius oligarchus jis pavertė paklusniais tarnais, kurie dar jam ir dėkingi. Ji leido savo draugams praturtėti, užsitikrindamas jų nekvestionuojamą lojalumą – būtent šią savybę jis vertina labiausiai.
Klausimas apie paties V. Putino turtą neturi prasmės – peržengus tam tikrą slenkstį pinigai virsta grubia jėga, o šioje kategorijoje Rusijos prezidentas turi mažai konkurentų, jei apskritai jų turi.
Autokratas, valdantis su savo pavaldinių sutikimu, V. Putinas išsaugojo pagrindines asmens laisves, kurias Rusijos piliečiai iškovojo žlugus komunistinei sistemai. Rusijos piliečiai turi religinę ir judėjimo laisvę, „Facebook“ ir „Twitter“ svetainės iš esmės nėra apribotos, šalyje egzistuoja net keli atvirai prieš Kremlių pasisakantys žiniasklaidos kanalai. O štai politinės laisvės yra griežčiau apibrėžtos, kad jokie „spalvoti revoliucionieriai“ ar politinių ambicijų turintys ištremtieji oligarchai neturėtų jokių galimybių reikštis. Didžiajai daugumai gyventojų tai neturi didelės reikšmės, o keli aktyvistai gali rinktis – paklusti tokioms taisyklėms arba išvykti.
V. Putinas kažkada apibūdino save kaip didžiausią Rusijos nacionalistą. Jis taip pat pareiškė, kad patriotizmas yra nacionalinė Rusijos idėja. Jo vertybių sąraše Rusijos valstybė yra pirmoje vietoje. Nuo pat pirmos dienos, kai tapo prezidentu, jis įgyvendina B. Jelcino atsisveikinimo prašymą: „Pasirūpink Rusija.“ Sovietų Sąjunga buvo vienas iš istorinių Rusijos vardų, tad nenuostabu, kad V. Putinui jos žlugimas prilygo didelei katastrofai. Jo bazinis orientyras yra turtinga Rusijos istorija. Kartą V. Putinas pašmaikštavo, kad po Mahatmos Gandhi mirties pasaulyje nebeliko žmogaus, su kuriuo būtų verta užmegzti pokalbį. Nors jam tenka kalbėtis su daug žmonių, iš tiesų jam draugiją palaiko tik ankstesni Rusijos valdovai: carai, imperatoriai ir partijos lyderiai. Jis save laiko kol kas paskutiniu ilgoje valdovų eilėje.
Kai tau niekas neprilygsta savo šalyje, o užsienyje vos keli, ima slėgti sunki psichologinė našta. Žmogui reikia autoriteto, į kurį galėtų lygiuotis. Religija V. Putinui yra daugiau nei asmeninis reikalas. Stačiatikybę jis vertina kaip dvasinių ir moralinių gairių visumą, unikalios Rusijos civilizacijos esmę. Jo manymu, be stačiatikybės neįmanoma iki galo suprasti šalies istorijos, klasikinės literatūros ir meno.
V. Putinui „Bizantijos simfonija“ – valstybės ir pripažintų religinių organizacijų, pirmoji tarp kurių yra Rusijos stačiatikių bažnyčia, aljansas – yra nacionalinės vienybės pagrindas.
Ateinančiais metais Rusijoje turi įvykti prezidento rinkimai. Praktiškai visi mano, kad V. Putinas juose dalyvaus, ir niekas neabejoja jo pergale. Vienintelis klausimas – kiek žmonių ateis į rinkimų apylinkes, ir kiek jų balsuos už V. Putiną. Kremlius dabar siekia 70 proc., vertinant abu kriterijus. V. Putinui ši ketvirtoji kadencija, kuri iš tiesų yra penktoji (jei skaičiuosime ir V. Putino regentystę, kai šaliai oficialiai vadovavo Dmitrijus Medvedevas) gali būti paskutinė. Ne tik dėl to, kad praėjus kitai šešerių metų kadencijai jam sukaks 72 metai, bet labiau dėl to, kad anksčiau jis nebuvo linkęs keisti konstitucijos.