Baltarusija gana nedidelė valstybė. Čia gyvena vos 10 mln. žmonių. Dauguma jų gyvena skurdžiai. Kadaise Rusija buvo geriausia Baltarusijos draugė, bet dabar situacija kiek pasikeitė. Ir pasikeitė ne į gerą.
Naujausias smūgis buvo sau į koją. Sausio pabaigoje A. Lukašenka pasirašė drakonišką dekretą, kuriuo 330 dolerių (305 Eur) apmokestinami visi pusmetį neturėję darbo. Grubiai tariant, tai maždaug 470 tūkst. žmonių.
Šie žmonės – „visuomenės parazitai“. Terminą A. Lukašenka pasiskolino iš sovietinių laikų, kuriems Baltarusijos prezidentas jaučia neslepiamą nostalgiją.
Šis dekretas ir tapo pagrindine demonstracijų priežastimi. Masiniai protestai kilo ne tik sostinėje Minske, bet ir visoje šalyje. Gomelio mieste 83 metų Maria Venediktovna – smulki moterėlė, įsisupusi į didžiulį paltą, o galvą apsimuturiavusi skara – stovėjo ant pakylos ir piktai kalbėjo į garsiakalbį.
Moteris bando išgyventi iš kuklios pensijos. Bausti žmones mokesčiais už tai, kad jie neturi darbo šalyje, kurios ekonomika merdėja, yra pasibjaurėtina. Minioje daug, laikančių plakatus, ant kurių užrašyta „Mes ne vergai“.
Kadaise M. Venediktovna priklausė konservatyviajam Baltarusijos visuomenės branduoliui, ilgametei A. Lukašenkos politikos atramos kolonai. Dabar ta kolona byra.
Nieko keisto, kad vos kvėpuoja ir Baltarusijos ekonomika. 2016 metais, remiantis oficialia statistika, šalies žmonių pajamos sumenko vidutiniškai 7 procentais.
Vidutinės mėnesinės pajamos siekia vos 490 dolerių (453 Eur), o šalies provincijoje tik 260 dolerių (240 Eur). Taigi veltėdžio bauda suvalgys didžiąją dalį mėnesinių įplaukų, tiesą sakant, ji didesnė nei per mėnesį uždirba žemės ūkyje dirbantieji.
Tai ir paaiškina, kodėl šalies valdžios režimas delsia tildyti ir malšinti protestus. Vietos pareigūnai, savaime suprantama, bandė tartis su minia, bet veltui. Kovo 9 dieną pats prezidentas pažadėjo, kad valdžia šio dekreto nesiims įgyvendinti dar metus. Deja, minios toks pažadas nenuramino. Demonstracijos vyksta ir toliau.
Galiausiai A. Lukašenka ėmėsi senos ir laiko patikrintos taktikos. Kovo 15 dieną, kai Minske vyko bene didžiausia pastarojo metu demonstracija, buvo sulaikyta 150 žmonių. Dar daugiau už grotų atsidūrė per kovo 19 dieną vykusią akciją.
Kaip ten bebūtų, panašu, kad senas vilkas A. Lukašenka, bėgant metams, praranda tiek savo kaip diktatoriaus žavesį, tiek galią. Dienos (tokie dalykai buvo įmanomi prieš gerus penkerius metus), kai į Vokietijos užsienio reikalų ministro pastabą, esą jis yra paskutinis Europos diktatorius, A. Lukašenka atsakė „Geriau jau būti diktatoriumi nei gėjumi“, jau praeitis. Tik priminsime, kad Vokietijos diplomatijos vadovas neslepia esąs netradicinės seksualinės orientacijos.
Dabar A. Lukašenka bando šlietis prie Europos Sąjungos – tai žingsnis, kurstomas ne ko kito, o paprasčiausios baimės.
Taigi ko bijo Baltarusijos prezidentas? O gi Kremliaus. Kadaise tokia tvirta Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Baltarusijos draugystė pradėjo gesti po vieno Kremliaus žingsnio – Krymo aneksijos 2014 metais.
A. Lukašenka tokios geopolitinės rokiruotės pripažinti nepanoro. Jis išsigando, kad toks precedentas reikš, jog vieną dieną Rusija taip pat praris ir jo valstybę. Baimė pradėjo įgauti formą Maskvai ėmus spausti Minską Baltarusijoje atidaryti Rusijos aviacijos bazę.
Vasario 3 dieną A. Lukašenka viešai atsisakė tai padaryti. „Mums jos nereikia“, – argumentavo.
Nepaisant to, Rusijos glėbys dusina vis labiau. Dešimtmečius Maskva subsidijavo Baltarusijos ekonomiką pigia nafta, o Rusija buvo didžiausia Baltarusijos eksporto rinka.
Naftai visame pasaulyje drastiškai atpigus ir prasidėjus atviriems nesutarimams dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, Maskvos ir Minsko santykiai pasikeitė neatpažįstamai. Savaime suprantama, Rusijai reikia brangesnės naftos, o didesnę kainą galima dirbtinai išauginti sumažinus pasiūlą. Ir tai dar ne viskas, ko nori Kremlius. A. Lukašenka dar vasarį pareiškė, kad Maskva norėtų kontroliuoti Baltarusijos teritorijoje esančius dujų ir naftos vamzdynus, o A. Lukašenka tam intensyviai priešinasi.
O kol jis priešinasi, Rusija atkuria pasienio kontrolę, kurios tarp šių dviejų valstybių nebuvo jau labai seniai. Taip pat prie sienos su Baltarusija Kremlius pasiuntė dvi mechanizuotas kariuomenės brigadas. Sakykite, ką norite, bet tai tikrai nėra draugiški žingsniai.
Turint omenyje, kad ir pačios Rusijos ekonomika išgyvena ne pačius geriausius laikus, natūralu, kad Baltarusijos prekių eksportas į kaimyninę valstybę pastebimai sumenko. Baltarusijos gamyklos priverstos atleisti žmonių.
Taigi, apimtas savotiškos desperacijos, A. Lukašenka kovą, gatvėse vykstant demonstracijoms, priėmė Europos Sąjungos delegaciją. Namų darbus tokiam susitikimui padarė dar 2016 metais, kai buvo į laisvę paleisti keli žmogaus teisių aktyvistai. Europos Sąjunga, mainais į Minsko geranoriškumą, Baltarusijai panaikino sankcijas.
Per susitikimą su Europos Sąjungos atstovais, Baltarusijos diktatorius išpažino meilę kaimynams iš Vakarų.
„Europos Sąjunga – tvirta visą planetą laikanti kolona. Jeigu jos neliks, kils rimtų bėdų. Štai kodėl nepritariu „Brexit“ ir nacionalistiniams judėjimams“, – kalbėjo A. Lukašenka.
Tokios pagyros Vakarams plaukia dėl paprastos baimės, jog neosovietinis socialinis modelis – neturtingi, bet lygūs subsidijuojamoje valstybėje – griūva. Baltarusijai ir A. Lukašenkai reikia naujų draugų, juo labiau, kad senas bičiulis vis agresyviau šiepia dantis.
Jis muša – ir pataiko
Prieš kelis mėnesius prezidento reikalai, nors ir ne idealūs, bet atrodė tikrai neblogi. Sausį jis jau 13-ąjį kartą iš eilės organizavo kasmetinį mėgėjų ledo ritulio turnyrą. Ir pats jame žaidė.
A. Lukašenka ant ledo pasirodė kartu su 30 ar net 40 metų už jį jaunesniais vyrais ir, kaip koks V. Putinas, paprasčiausiai laukė, kada komandos nariai jam paduos ritulį. Tada be menkiausio pasipriešinimo jis muš ir įmuš jį į vartus.
Nieko keista, kad komanda „Baltarusiai“ dešimtą kartą iš eilės laimėjo turnyrą, o A. Lukašenka tapo rezultatyviausiu žaidėju.
Baltarusijos prezidento sūnus Kolia – meilės su asmenine prezidento gydytoja vaisius – netrukus švęs 13 metų gimtadienį. Jis kartu su tėvu vyksta kone į visus užsienio vizitus – pradedant Pekinu ir baigiant Niujorku. Gali būti, kad sūnus ruošiamas po 12-15 metų prezidento poste pakeisti tėvą.
Neblogai sekasi ir kitiems Baltarusijos gydytojams. Šalis pastaruoju metu pelnytai vadinama vis labiau klestinčio medicinos turizmo centru, kuri labiausiai pamėgę rusai, ieškantys pigesnių ir kokybiškų paslaugų – nuo stomatologijos iki plastinių operacijų. Tik panašu, kad pačios Baltarusijos plastinė operacija tikrai neišgelbės.