Amerikiečių remiamos Irako pajėgos, neseniai atsikovojusios rytinę Mosulo miesto dalį, dabar tikisi atgauti ir vakarinę. Sirijos Kurdų kovotojai, taip pat remiami Jungtinių Valstijų, šiuo metu taikosi savo žinion perimti vadinamąją „Islamo valstybės“ sostinę – Raką. Prieš kelias dienas pranešta, kad Sirijoje dislokuotos amerikiečių jūrų pėstininkų pajėgos, kurių užduotis – parengti numatomiems mūšiams skirtą sunkiąją artileriją. „Manome, kad artimiausiomis savaitėmis bus pradėta miesto apgultis“, – naujienų agentūrai „Reuters“ sakė kovotojų atstovas.

„Islamo valstybė“ neturi jokių šansų, įsitikinęs autorius. Amerikiečių oro ir sausumos pajėgos, veikdamos išvien su vietos bendražygiais, netrukus užbaigs šios grupuotės gyvavimą. Kaip sakė JAV prezidentas D. Trumpas, grupuotę reikia „sutrypti“. Teisingas – ir populiarus – motyvas.

Tačiau tai dar ne pabaiga. Įvertinus pastarojo meto įvykius, galima daryti prielaidą, kad „Islamo valstybės“ pralaimėjimas kovotojams taps akstinu amerikiečiams iš naujo įsitraukti į Irako ir Sirijos konfliktus. Ar Amerikos visuomenė, o taip pat ir prezidentas yra pasirengę ir nori priimti būsimą įsitraukimo į šiuos konfliktus kainą, dar neaišku. M. Continetti nuomone, tai turėtų kelti nerimą.

Su kuo ir prieš ką kariaujama?

Norint įsivaizduoti, kas laukia ateityje, vertėtų pažvelgti į padėtį Sirijos šiaurės rytinėje dalyje esančiame Manbidžo mieste. Pastarosiomis dienomis jame pastebėti su Amerikos vėliava važinėjantys šarvuoti automobiliai ir kovos mašinos „Stryker“ . Kodėl jie ten? Tik ne tam, kad kovotų su „Islamo valstybe“. Pernai vietos maištininkai juos išspyrė lauk. Tai, ką amerikiečiai veikia Manbidže, neturi nieko bendra su kariniais veiksmais. Tai „atgrasymo ir sutaikinimo“ operacija, kuria siekiama nesutariančias grupuotes įtikinti nustoti skerstis tarpusavyje. Pasak straipsnio autoriaus, jei niekaip negalite prisiminti, kad ar prezidentas Barackas Obama, ar prezidentas Donaldas Trumpas būtų inicijavęs tokią operaciją, tai tik todėl, kad to niekada nebuvo.

Šuo pakastas štai kur. Vienas iš darinių, kuriuos amerikiečiai siekia įbauginti, yra ne kas kitas, o Turkijos – NATO narės ir menamos sąjungininkės – armija. Į Manbidžą Turkijos pajėgos žengė ne dėl „Islamo valstybės“, o dėl kurdų. Autokratiškasis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas priešiškai nusiteikęs amerikiečių remiamų kurdų atžvilgiu. Pasak jo, Sirijos kurdų Liaudies apsaugos daliniai (YPG) yra Sirijoje veikianti Kurdistano darbininkų partijos, kuri jau dešimtmečius maištauja prieš vyriausybę, atšaka. Tačiau kartu YPG yra ir pats veiksmingiausias vietos kovotojas su „Islamo valstybe“. Amerikiečiams reikia, kad YPG paimtų Raką.

Toliau – dar painiau. Manbidže, be kitų, yra dar ir rusų. Jie keliose kaimo vietovėse teikia pagalbą Sirijos armijos policijos daliniams. Tikėtina, kad kurdai juos pasikvietė tam, kad įgytų dar vieną šarvą, saugantį nuo Turkijos. Situacija apibendrintina taip: amerikiečiai, rusai, turkai, kurdai ir sirai – visi susispiečia nusiaubtame, nežinia kur esančiame mieste, kuris Jungtinėms Valstijoms neturi jokios strateginės reikšmės.

Misijos sėkmingos, kai viskas aišku nuo pradžios iki galo

Nereikia būti įsigilinusiam į „Rugpjūčio ginklus“, kad imtų nerimas dėl klaidingų kalkuliacijų ir interpretacijų keliamos rizikos. Būtent dėl šios priežasties praėjusį antradienį JAV generalinio štabo viršininkas Joe Dunfordas susitiko su kolegomis iš Rusijos ir Turkijos. Kaip rašyta „The New York Times“, „Vienas amerikiečių pareigūnas padėtį Manbidže palygino su parako statine“. Lyg daugiau nebūtų, dėl ko jaudintis, pastebi M. Continetti.

Artėjanti JAV intervencijos Sirijoje atomazga – nedžiugina. Į konfliktą įsitraukusiai tam, kad įgyvendintų labai konkretų tikslą – sužlugdytų „Islamo valstybę“, dabar Amerikai ko gero teks prisiimti kur kas abstraktesnę ir platesnę atsakomybę. Dėl lygiai taip pat neaiškių ir miglotų politinių užmačių 1983-iaisiais amerikiečiai buvo žudomi Libane, po dešimtmečio – ir Somalyje. Taikos palaikymo misijos būdavo sėkmingos tik tais atvejais, kai viskas būdavo aišku nuo pradžios iki galo, kaip, pavyzdžiui, Bosnijoje ir Hercegovinoje. Veiksmus visos dalyvaujančios šalys derino aiškiais susitarimais, o išteklių jiems įgyvendinti buvo skiriama tiek, kiek reikia. Dabar, pasak autoriaus, netaikoma nė viena iš šių sąlygų.

Vienas dalykas yra noras išlaikyti savo karius Irake – šalyje, kurios likimas, regis, neatsiejamas nuo Amerikos. Tačiau visai kas kita – ketinimai aktyviau įsitraukti į Sirijos konfliktą, nei tinkamai argumentuojant, nei aptariant šio reikalo su pačiais amerikiečiais. Kad ir kaip ten būtų, Kongresas turi turėti galimybę imtis šio klausimo. Tačiau daug tikėtis – neverta. Respublikoniškasis JAV Kongresas susilaikė nuo Sirijos konflikto perėmimo į savo rankas, kai prezidentu buvo demokratas, tad maža vilties, kad jis padarytų tai dabar, prezidentaujant respublikonui.

Neatsakyta į daugybę klausimų

Ko tikėtis, kai bus perimta Rakos kontrolė? Ar po to, kai „Islamo valstybė“ bus nugalėta, amerikiečių pajėgos turėtų ir toliau likti Sirijoje? Jei taip, tai kokiu tikslu? Ar bus nubrėžta aiški linija tarp JAV ginkluotųjų pajėgų centrinės vadovybės (CENTCOM) ir JAV specialiųjų operacijų vadovybės (SOCOM) įtakos zonų? Kokia Amerikos pozicija kurdų atžvilgiu – ar Amerika palaiko nepriklausomo Kurdistano idėją? Jei taip, tuomet ar Amerika pasirengusi atremti Turkijos ir Irako mėginimus užgniaužti bet kokias pastangas šia kryptimi? Kas priima pagrindinius karinius ir diplomatinius sprendimus – prezidentas, gynybos sekretorius, Generalinio štabo viršininkas ar kariaujančių grupuočių vadai?

Į šiuos klausimus turi atsakyti prezidentas. Jis taip pat turi būti pasirengęs apginti savo atsakymus. Jei jis to nepadarys, drumzlės tik kaupsis, mano M. Continetti. Susidariusi padėtis – nestabili ir miglota. Kaip dažnai būna, dėl tokios padėties gali žūti žmonės, gali būti prarastas pasitikėjimas ir net gali užsimegzti didesnis konfliktas.

Pabaigai apžvalgininkas perpasakoja žurnalo „The Weekly Standard“ bendradarbio mėgstamą pasakoti istoriją: 1983-iaisiais, dirbant reporteriu Libano kare, minėtam žurnalo bendradarbiui teko lankytis JAV jūrų pėstininkų priešakiniame sargybos poste. Staiga į juos ėmė šaudyti vienų kovotojų snaiperiai. Tada kitų. Paskui prisijungė dar ir sirai. Tuo momentu lanskapralas pasisuko į jį ir tarė: „Sere, niekada nesivelkite į konfliktus, kuriuose dalyvauja penkios šalys.“