Politinė Nyderlandų sistema ilgą laiką buvo grindžiama „kolonų“ koncepcija. Kiekviena didesnė visuomeninė grupė – katalikai, protestantai, socialistai – turėjo savo visuomeninę instituciją ir partiją. Kiekviena grupė „jautėsi suvereni savo aplinkoje“. Tačiau telkianti šių socialinių grupių jėga šiuo metu nusilpusi. „Dabartinė politinė sistema žlunga. Ir neatšaukiamai,“ – įsitikinęs Schefferis.
Devintojo dešimtmečio viduryje trys didžiausios šalies partijos – liberalai, socialdemokratai ir krikščionys demokratai – drauge turėdavo maždaug nuo 135 iki 150 vietų parlamente. Dabar visi drauge surenka apie 60 vietų. Jei anksčiau jie pasiekdavo 90 procentų rinkėjų, tai dabar – vos 40 procentų. „Tokius rezultatus galima būtų interpretuoti kaip rinkėjų emancipaciją. Atseit, rinkėjai nebėra klusnūs, inertiški. Jie daro sprendimus kaip individai. Tačiau nykstant senosioms formacijoms, nebelieka stabilumo. Judame mums nežinoma teritorija.“
Visuomenę apėmusio netikrumo simptomai
Populistų iškilimą Schefferis vertina kaip visuomenę giliai persmelkusio netikrumo jausmo ir poreikio apsidrausti neaprėpiamame globalizuotame pasaulyje simptomą. „Visi dabar įsmeigę akis į mūsų populistų partiją, tačiau Wildersas veikiausiai surinks daugių daugiausia tiek balsų, kiek Pimas Fortuynas 2002, tada gavęs 26 vietas parlamente.“ Schefferis spėja, jog Wilderso „Partija už laisvę“ (VVP) atsidurs antroje ar trečioje vietoje. Pagaliau ir tai nėra esminis dalykas, kadangi su juo niekas nesiruošia eiti į koaliciją.
Tačiau, pabrėžia Schefferis, „jei šeštadalis rinkėjų atiduoda balsus šiai partijai, tai jau kai ką reiškia.“ O ir tarp rinkėjų, balsuojančių už tradicines demokratines partijas, vis daugėja tokių, kurie skeptiškai vertina imigraciją ar netgi yra islamui priešiškų įsitikinimų, – panašiai, kaip Wildersas.
Vis dėlto Schefferis pataria saugotis isterinių reakcijų: „Visos tos kalbos, kad Olandija atsidūrusi ant pilietinio karo slenksčio ar kad šalis žlunga, yra perdėtos. Tačiau šalyje išties vyksta pokyčiai, jaučiamas pasimetimas, orientacijos praradimas.
Ir tai, Schefferio manymu, paaiškintina tuo, jog politinis elitas neturi supratimo, neturi jokios vizijos, kaip atrodys olandų visuomenės atietis ir ką iš tikro dabar reiškia būti olandu. „Visos prognozės rodo, jog 2050 metais 35–40 procentų olandų turės migrantų šaknis.
Pusė gyventojų - migrantai
„Tokiuose miestuose kaip Amsterdamas ar Roterdamas jau šiandien pusė gyventojų yra kilę iš užsienio, čia gyvena 180 tautybių žmonės, du trečdaliai mokinių ateina iš migrantų šeimų. Ir tai – egzistenciniai pokyčiai visuomenėje, čia jau būtini pasiūlymai, kaip turėtų atrodyti ta visuomenė – net ir politikai, pasisakantys už imigracijos ribojimą, bus priversti pripažinti šią realybę.“
Kaip tik politikų vengimą spręsti šias konfliktines temas Schefferis laiko tikrąja populistinių judėjimų sėkmės priežastimi – ir ne vien Nyderlanduose. Populizmas jam yra šio deficito simptomas. „Kai paliekamas vakuumas, rasis, kas ateis ir jį užpildys.“ Jei liberali visuomenė nebesugeba susitarti dėl jos liberalumo ribų, jai iškyla susinaikinimo pavojus. Todėl, „privalome daug aiškiau apibrėžti, kokios bendros normos turi čia galioti, kad toliau galėtume gyventi su savo skirtybėmis,“ – įsitikinęs sociologas. Privalome atsakyti sau į klausimą: „Kas per visuomenė mes esame?“
Schefferis net neabejoja, kad tai būsiančios sunkios ir ilgai trunkančios atsakymų bei sprendimų visuomenėje paieškos. Tačiau jas sociologas laiko neišvengiamomis. „Kai stinga liberalių atsakymų, laimi neliberalios alternatyvos.“ Ir tai pasakytina ne vien apie Nyderlandų vidaus politiką, bet ir apie visą Europą.
„Jei apie sienas nekalba liberalai, tai daro kiti. Vidinių sienų panaikinimas buvo didžiulė civilizacinė pažanga. Bet tuomet būtina mąstyti apie bendras išorės sienas, antraip tai darys liberalizmo priešininkai.“
Europa kaip saugumo bendrija
Europa turi toliau rutuliotis saugumo bendrijos kryptimi, – įsitikinęs Schefferis. Savo sienų saugojimo ji negali deleguoti autokratiškiems kaimynams. „Jei Europa šio klausimo nespręs, grįžimas prie nacionalinių valstybių sienų bus neišvengiamas“, – būgštauja jis.
Juk populizmo esmė yra protekcionizmas. Kairysis populizmas tradiciškai griebiasi socialinio, o dešinysis populizmas – kultūrinio protekcionizmo. Naujojo populistinio judėjimo sėkmę Schefferis aiškina be kita ko ir ribų tarp kairės ir dešinės nusitrynimu. „Europos vadovai privalo suprasti šį primygtinį savo piliečių saugumo poreikį. Kol Europa nesugebės suteikti saugumo ir stabilumo, šis poreikis liks nenumalšintas.“
Problemiškas Nyderlandų pavyzdys, ko gero, teikia ne vieną pamoką ir visai Europai.