Kai kurios Lietuvos problemos ir visos ES skauduliai: mažėjantis gimstamumas, didėjanti socialinė nelygybė.

Negana to klimato kaita, pabėgėliai, grėsmės iš išorės ir iš Bendrijos besitraukianti Didžioji Britanija verčia Europos Sąjungą kurti ateities scenarijus.

Penkis šią savaitę pristatė EK pirmininkas Jeanas-Claude`as Junckeris. O Lietuvoje šią savaitę lankęsis EK vicepirmininkas Valdis Dombrovskis LRT TELEVIZIJOS laidai „Savaitė“ išdėstė savo požiūrį į miglotą Bendrijos ateitį ir Lietuvos situaciją.

– Kaip buvęs Latvijos premjeras tikrai suprantate lietuvišką kontekstą geriau nei kai kurie kiti Europos Komisijos pareigūnai. Ką išskirtumėte iš Komisijos paskelbtos metinės ataskaitos, nurodančios didžiausias Lietuvos problemas ir pasiekimus? Gal kas nors jus ypatingai neramina?

– Pirmiausia verta paminėti, kad apskritai atrodo, jog ekonomika grįžo į savo vėžes. Porą metų ekonomika šlubavo, bet šiemet tikimės 2,9 procentų ekonomikos augimo, panašaus ir kitąmet.

Fiskalinę drausmę taip pat būtų galima pavadinti solidžia – valstybės skola sudaro 40 procentų BVP, biudžeto deficitas – 0,7 procento BVP.

Mūsų vertinimu, 2017-ųjų biudžetas yra rizikingas, gali nederėti su stabilumo ir augimo paktu – Europos Komisijos taisyklių rinkiniu, skirtu išlaikyti tvarkingus narių viešuosius finansus. Tačiau Lietuva paprašė tam tikro lankstumo, ir, tikėtina, galėsime jį suteikti.

Kalbant apie problemas, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį, jei reikėtų paminėti vieną, tai būtų pajamų nelygybė.

Šiuo metu stengiamės kuo daugiau dėmesio skirti visus apimančiam augimui, siekiant, kad ekonominio atsigavimo nauda pasiektų visus Europos piliečius.

Turint omenyje, kad Lietuva turi vieną didžiausių pajamų nelygybę visoje Europos Sąjungoje, mes ypatingai skatiname Lietuvos valdžią spręsti šią problemą.

– Kokia politika prie to vestų?

– Pirmiausia mokesčiai – reikia perkelti mokestinę naštą nuo mažai apmokamų darbuotojų link kitų mokesčių mokėtojų, kurie mažiau svarbūs stabiliam augimui kurti. Tai buvo ir pernykštė rekomendacija ir Lietuva padarė progreso į ją atsižvelgdama.

Taip pat reikia skirti dėmesio socialinei sistemai – didinti socialinę rūpybą adekvačiai ekonomikos augimui. Privalu užtikrinti ir tinkamą žmonių mokymą, kad jie įgytų įgūdžių, reikalingų tiems darbams, kurių esama darbo rinkoje.

Taip pat efektyviai naudoti jaunimo įdarbinimo iniciatyvas. Europos Sąjunga padidino tam skiriamas lėšas. Tad sferų, kuriose dedant pastangas galima žymiai sumažinti pajamų nelygybę, gausu.

– Problemos, su kuriomis susiduria Lietuva, sferos, kuriose pagal metinę ataskaitą pirmaujame neigiama prasme – kaip jas palygintumėte su Latvijos situacija?

– Iš dalies taip, esama daug panašių problemų, su kuriomis susiduria mūsų ekonomikos. Pajamų nelygybė – viena iš jų. Tarp penkių didžiausią pajamų nelygybę Europos Sąjungoje turinčių valstybių yra visos trys Baltijos šalys.

Latvijai tai labai aktualu. Ji taip pat patiria darbo jėgos trūkumą dėl gyventojų mažėjimo – neigiamos demografijos ir emigracijos.

– Galbūt jūs, kaip ekonomistas, turite istorinį paaiškinimą, kodėl pajamų nelygybės problema tapo tokia aktuali visose trijose Baltijos šalyse?

– Priežasčių yra keletas. Viena, ypač svarbi Lietuvai ir Latvijai, yra tai, kad BVP dalis, sudaryta iš surenkamų mokesčių, yra viena mažiausių Europos Sąjungoje.

Latvijos vėliava

Logiškai lieka mažiau resursų socialinėms problemoms spręsti.

Viena vertus, tai mokesčių politika, kita vertus – tai ir mokesčių surinkimo klausimas, kova su šešėline ekonomika.

Tai viena iš Europos Komisijos rekomendacijų Lietuvai – pagerinti mokesčių surinkimą, ypač PVM bei darbo apmokestinimo srityse. Susideda daug elementų, ir nelygybės klausimą svarbu spręsti ne tik dėl socialinių priežasčių. Juk mažesnė nelygybė reiškia ir stipresnę šalies ekonomiką.

– Ar dabar, kai visos trys Baltijos šalys jau kurį laiką naudojasi euru, kaip savo valiuta, galėtumėte įvertinti, ar tai šioms mažoms ekonomikoms atnešė naudos. Juk nemaža dalis šių šalių piliečių jums pasakytų, kad kainos akivaizdžiai išaugo.

– Aš visgi manau, kad euras mažoms ir atviroms Baltijos šalių ekonomikoms davė daugiau naudos. Visos trys valstybės turėjo fiksuotą savo valiutų kursą euro atžvilgiu.

Todėl monetarinės politikos priemonių ekonomikos stimuliavimui, pavyzdžiui, valiutos nuvertinimo, mes nenaudojome.

Tačiau tuo pačiu metu turėjome valiutų keitimo išlaidų, mažesnį kainų skaidrumą, didesnius kaštus keliaujantiems – buvo pakankamai praktinių euro neturėjimo trūkumų. Likdami už euro zonos ribų, tačiau fiksavę savo valiutas prie euro mes vis tiek importuodavome eurozonos taisykles neturėdami euro teikiamų privalumų.

Pavyzdžiui, Latvijoje krizės metu turėjome tvarkytis ne tik su jos padariniais, bet ir su spekuliacinėmis atakomis mūsų valiutos atžvilgiu. Dabar tokių problemų nebeturime.

O kalbant apie kainų kitimą – praėjus metams po euro įvedimo Lietuva iš tiesų turėjo neigiamą infliaciją. Eurozonoje iki neseniai buvo labiau rūpinamasi dėl per mažos, o ne per didelės infliacijos. Europos centrinis bankas dėjo pastangas infliaciją padidinti, ir tik dabar eurozonoje matome beveik 2 procentus siekiančią infliaciją.

– Kita didžiulė Lietuvos problema – gyventojų skaičiaus mažėjimas. Žmonės išvažiuoja, žmonės miršta ir žmonės negimdo – tai trys gyventojų mažėjimo priežastys. Tačiau net ir neseniai Europos Komisijos paskelbtoje „Baltojoje knygoje“ skelbiama, kad 2030 metais Europa bus seniausias pasaulio žemynas pagal amžiaus vidurkį. Ką siūlo daryti Europos Komisija?

– Turime prie to prisitaikyti. Mums reikia užtikrinti kuo tvaresnę senstančios visuomenė pensijų sistemą, o tam reikia kuo platesnio visuomenių dalyvavimo darbo rinkoje – jaunimo, priešpensinio amžiaus, pensininkų, moterų aktyvaus įsitraukimo į darbo rinką. Reikia mobilizuotis, mobilizuoti savo talentus, kad susidorotume su senstančios visuomenės problema.

– „Baltoji knyga“, kurią paminėjau – gal galite paaiškinti, kas tai per dokumentas ir kuo jis svarbus?

– Tai dokumentas, skirtas 60-ajam Romos sutarties paminėjimui. Šią datą švęsime šį mėnesį, tačiau šį mėnesį mus taip pat pasieks ir oficialus Didžiosios Britanijos pranešimas apie pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Tad turime nuspręsti, kaip Europos Sąjunga toliau funkcionuos kaip 27 valstybių blokas.

„Baltojoje knygoje“ yra penki galimi scenarijai – nuo dabartinės situacijos tąsos iki žymiai gilesnės integracijos, tačiau esama ir tokių scenarijų kaip koncentravimasis tik į vieningą rinką, koncentravimasis tik į kai kurias sritis, kuriose bendradarbiavimas Europos lygiu turėtų papildomos naudos valstybėms arba vadinamoji kelių greičių Europa, kur šalys galėtų sutarti bendradarbiauti kai kuriose srityse, nors kitos šalys to ir nenorėtų.

Skelbdami šį dokumentą dabar tikimės aktyvios diskusijos tarp šalių narių ir jų visuomenių viduje, kad visi kartu nuspręstume, kokios Europos Sąjungos ateities norime.

– Mano paskutinis klausimas galbūt skirtas labiau jums, kaip Valdžiui Dambrovskiui, o ne Europos Komisijos pareigūnui. „Baltoji knyga“ prasideda Altiero Spinelli, Ernesto Rossi ir Eugenio Colorni parašytu Ventotenės salos manifestu – tekstu apie suvienytos Europos ateitį. Galbūt Jūs turite asmeninį tekstą, knygą, kurią dabar rekomenduotumėte skaityti tiems, kuriems Europos ateitis atrodo miglota?

– Tai geras ir kiek netikėtas klausimas. Manau, kad dabar labai svarbu skaityti Europos istoriją.

Skundžiantis, kad dabar pokrizinis laikotarpis, situacija komplikuota, daug iššūkių, mes vis tiek galime pažiūrėti iš istorinės perspektyvos ir pamatyti, kokį stabilumą ir klestėjimą Europos Sąjunga atnešė žemynui per dešimtmečius savo egzistavimo.

Galbūt tai įkvėps tuos pasiekimus saugoti ir už juos kovoti.