„Per pastaruosius kelis mėnesius, kai Rusija buvo kaltinama kišimusi į Donaldo Trumpo pergalę JAV prezidento rinkimuose, putinologija peržengė visas ribas. Nė vienu kitu istoriniu momentu tiek daug žmonių taip nemokšiškai ir su tokiu pasipiktinimu nereiškė savo minčių apie Rusijos prezidentą“, – rašoma straipsnyje.

Autoriaus nuomone, putinologija leido sukurti septynias hipotezes apie V. Putiną. „Nė viena iš šių hipotezių nėra 100 proc. neteisinga, ir nė viena iš jų nėra visiškai teisinga (išskyrus hipotezę nr. 7). Jeigu į jas žiūrėsime bendrai, jos apie mus pasako ne ką mažiau nei apie V. Putiną. Jos piešia intelektualų klasės – mūsų pačių klasės, esančios ant nervinio išsekimo ribos – vaizdą“, – rašo straipsnio autorius.

Straipsnyje apžvelgiama kiekviena iš šių hipotezių atskirai.

„Teorija Nr. 1: V. Putinas – genijus“

„Kol visas pasaulis žaidžia šaškėmis, V. Putinas žaidžia šachmatais“, – teigia jis.

Apžvalgininko nuomone, teorija „V. Putinas – piktasis genijus“ atspindi dominuojantį požiūrį į V. Putiną Vakaruose, kuris yra būdingas daugybei jo kritikų ir nedideliam būriui jo gerbėjų. „Tuos, kas vertina V. Putino politinius, intelektinius ir karinius gebėjimus ne taip optimistiškai (kaip, pavyzdžiui, buvęs JAV prezidentas Barackas Obama), daug kas laiko naiviais žmonėmis, kurių požiūris į V. Putiną yra per švelnus“, – rašoma straipsnyje.

Jo autorius pats abejoja V. Putino genialumu. „Baimintasi, kad Ukrainos vyriausybė, atėjusi į valdžią po vadinamosios Maidano revoliucijos, atšauks susitarimą su Rusija dėl karinio jūrų uosto Sevastopolyje nuomos. Tačiau ar genijus nebūtų apsigynęs nuo tokios grėsmės kokiu nors kitu būdu, išskyrus viso pusiasalio užgrobimą?“ – kaip pavyzdį pateikia straipsnio autorius.

Vladimiras Putinas, Aleksandras Lukašenka

„Ir net mūsų amerikietiškasis Putinas – Donaldas Trumpas – nėra toks naudingas Rusijai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia, tariama D. Trumpo simpatija Rusijos prezidentui Jungtinėse Valstijose išprovokavo rusofobijos bangą, nematytą nuo aštuoniasdešimtųjų metų pradžios. D. Trumpas yra kvailys. O genijams nebūdingas sieti savo likimą su kvailiais“, – sakoma straipsnyje.

Autoriaus nuomone, jeigu V. Putinas po 2008 metų būtų pasitraukęs, jam būtų pastatę paminklų visoje Rusijoje. „Tačiau dabar, kai naftos kainos yra smukusios, rublis yra nuvertėjęs, įvestos juokingos atsakomosios sankcijos į Vakarų sankcijas, o opozicija yra demonizuojama, sunku įsivaizduoti nesmurtingą V. Putino eros pabaigą – pabaigą, kurios metu kilęs smurtas neprives prie dar didesnio smurto. Jeigu tai yra genialumas, tai tikrai labai savotiškas“, – rašo straipsnio autorius.

„Teorija Nr. 2: V. Putinas – tuščia vieta“

„Daugelis manė, kad V. Putinas greičiausiai neilgai išbus savo poste“, – rašo autorius, prisimindamas 1999-2000 metus. „Tai buvo žemo ūgio žmogus čaižiu balsu ir retėjančiais plaukais. Jis buvo „nulis“ netgi tarp „nulių“, kurie liko po to, kai Borisas Jelcinas „šienavo“ savo ministrų kabinetus“, – rašoma straipsnyje.

Autorius pripažįsta: „V. Putinas iš tiesų labai panašus į eilinį gyventoją. Tai, kad V. Putinas nelabai išsiskiria iš bendro žmonių srauto, ir buvo dalis jo žavesio“, – mano straipsnio autorius.

Tačiau V. Putinui pavyko, pavyzdžiui, suimti turtingiausią šalyje tuomet buvusį žmogų – Michailą Chodorkovskį. „Ir niekas neišėjo į gatves ginti kritusio oligarcho, ir iš miškų nepasirodė slapta kariuomenė. Ir jis išvengė už tai atsakomybės, o vėliau išvengė atsakomybės už daug kitų dalykų. Ir jis pamažu priprato prie savo pareigų“. Laikas padarė savo darbą: pasikeitė keturi JAV prezidentai, keli Britanijos premjerai, o V. Putinas išliko valdžioje.

Vladimiras Putinas

„Teorija nr. 3: V. Putiną buvo ištikęs insultas“

„Ši ankstyva putinologijos klasika buvo populiarinama 2005 metų straipsnyje „Atsitiktinis autokratas“ žurnale „The Atlantic“. Jame buvo cituojama Brenda L. Connors, Rod Ailende veikiančio Karinio laivyno koledžo „elgesio tyrinėtoja“. Iš vaizdo įrašų išanalizavusi V. Putino eiseną ji padarė išvadą, kad V. Putino sveikata prastėja ir kad greičiausiai jam yra įgimtas neurologinis defektas, (kurį greičiausiai sukėlė embrioninėje stadijoje ištikęs insultas). Šis defektas neleidžia jam pilnai naudoti dešinės kūno dalies. Būtent todėl einant jo kairės rankos mostas yra platesnis nei dešinės“, – sakoma straipsnyje.

Jo autoriaus nuomone, ši hipotezė yra mažai panaudotina siekiant prognozuoti V. Putino veiksmus, tačiau yra įsimintina.

„Teorija Nr. 4: V. Putinas – KGB agentas“

„Kai tik V. Putinas mėgina su kuo nors elgtis mandagiai, tai būtinai paaiškinama tuo, jog jis – KGB agentas ir manipuliuoja žmonėmis. Kaskart, kai jis elgiasi priešingai, pavyzdžiui, kai šunų bijančią Angelą Merkel supažindino su savo augintiniu, irgi sakoma, kad jis KGB agentas ir taip siekia įgyti psichologinį pranašumą“, – rašoma straipsnyje.

Žinoma, straipsnio autorius pripažįsta, kad didelę dalį savo profesinės patirties V. Putinas įgijo KGB. Be to, jis mokėsi KGB aukštojoje mokykloje.

„Ir vis dėlto aš hipotezę apie KGB laikau nepatenkinama. – tęsia straipsnio autorius. – Sutikime, kad pasaulyje yra daug žmonių, kurie dalija žmones į tuos, kuriuos gali kontroliuoti, ir tuos, kurių negali. Ar ne taip veikė buvęs JAV viceprezidentas Dickas Cheney?“ – paaiškina straipsnio autorius, pažymėdamas, kad toks metodas – ne unikalus KGB bruožas.

Tačiau vakariečių lūpose KGB etiketė reiškia Tarybų Sąjungą kaip „agresyvią imperialistinę valstybę, kuri užėmė pusę Rytų Europos“. Ir iš tiesų V. Putinas nelaiko Rusijos periferijoje esančių šalių tikromis valstybėmis, turinčiomis savo teisių ir prioritetų. Todėl jį visiškai pagrįstai vadina imperialistu. Tačiau nesąžininga (būtent Tarybų Sąjungos atžvilgiu) teigti, kad V. Putino imperializmas yra specifinio tarybinio pobūdžio“, – rašo straipsnio autorius, remdamasis Rusijos imperijos pavyzdžiu. „V. Putinas – rusų imperialistas, ir taškas“, – pabrėžia jis.

„Tačiau galiausiai tame, kad vadina kažką KGB agentu, yra ir vertybinė konotacija, nes tarybinis KGB žudė, persekiojo ir sodino į kalėjimus disidentus ir buvo vienas iš pionierių to, kas dabar vadinama „melagingomis naujienomis“, – rašo autorius. Tačiau jis pabrėžia, kad įsivaizdavimas, jog visi KGB agentai yra piktadariai yra labai vienpusis. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo išsiaiškinta, kad KGB tarnavo labai įvairūs žmonės.

„Teorija Nr. 5: V. Putinas – žudikas“

„Visiškai nesinori čia ginčyti šio vertinimo. V. Putinas pradėjo karus prieš Čečėniją, Gruziją ir Ukrainą, per kuriuos mirė daug žmonių. Sutinku su neseniai Didžiojoje Britanijoje padaryta išvada, kad V. Putinas „greičiausiai“ palaimino Aleksandro Litvinenkos nužudymą. Tačiau agresyvių karų pradėjimas ir buvusio specialiųjų tarnybų darbuotojo, tapusio perbėgėliu, nužudymas nėra tie poelgiai, už kuriuos jus gali išmesti iš tarptautinės bendruomenės“, – sakoma straipsnyje.

„Ne. V. Putiną laiko žudiku visai kita prasme“, – rašo straipsnio autorius. Amerikietis TV laidos vedėjas Joe Scarborough, klausinėjęs D. Trumpą apie jo simpatijas V. Putinui, pareiškė, kad V. Putinas „žudo žurnalistus ir politinius priešininkus“. O kitoje situacijoje buvęs Baltųjų rūmų patarėjas George'as Stephanopolousas pareiškė: „Ne kartą teigta, kad jis stovėjo už Anos Politkovskajos nužudymo“.

Autorius komentuoja: „Su šiuo kaltinimu susijusi problema yra ne ta, kad jis yra melagingas, o ta, kad jis, kaip ir didžioji dalis putinologijos, yra prastai pagrįstas“. Kai dauguma žmonių V. Putiną kaltina „žurnalistų ir politinių priešininkų“ žudymu, jie dažniausiai turi omeny A. Politkovskają ir Borisą Nemcovą.

„Teiginiai, kad už A. Politkovskajos ir B. Nemcovo nužudymų stovi V. Putinas, tikrai egzistuoja, tačiau jais tiki tik nedaugelis tų, kurie yra susipažinę su šiomis bylomis. O tiki jie tuo, kad juos nužudė asmenys, susiję su Čečėnijos diktatoriumi Ramzanu Kadyrovu“, – sakoma straipsnyje.
„Tačiau visgi sąsajos su R. Kadyrovu neatleidžia nuo atsakomybės V. Putino, nes R. Kadyrovas dirba V. Putinui.

Vladimiras Putinas

Plačiai buvo skelbta, kad V. Putinas buvo labai įsiutęs dėl B. Nemcovo nužudymo ir kelias savaites atsisakė atsiliepti į R. Kadyrovo skambučius. Tačiau, kita vertus, praėjo dveji metai, o R. Kadyrovas vis dar valdo Čečėniją. Į šį postą jį paskyrė V. Putinas. Taigi, jeigu V. Putinas nedavė tiesioginio nurodymo įvykdyti šias žmogžudystes, o aš kartoju, kad dauguma žurnalistų ir analitikų mano, kad jis tokių įsakymų nedavė, jis ir toliau dirba su tais, kurie tai padarė ir juos remia“, – rašoma straipsnyje.

„Teorijos „V. Putinas – žudikas“ atveju mes atsiduriame tokioje putinologijos „akloje dėmėje“. Rodos, kad Rusijoje turime reikalą ne su žlugusia valstybe (kai vyriausybė neturi valdžios), ir ne su totalitarine valstybe (kai vyriausybei priklauso visa valdžia), o su tam tikru tarpiniu variantu. V. Putinas neduoda įsakymų žudyti, bet žudymai vyksta. V. Putinas nurodė prijungti Krymą, tačiau, kiek galima spręsti, jis, rodos, nedavė įsakymo įsiveržti į Rytų Ukrainą.

Tačiau jeigu V. Putinas ne viską valdo, jeigu egzistuoja kažkokios galingos jėgos, apeinančios V. Putiną, tuomet kokia yra putinologijos esmė? Putinologija šiuo klausimu tyli.

„Teorija Nr. 6: V. Putinas – kleptokratas“

„Maždaug iki 2009 metų V. Putino liberalių kritikų Rusijoje skundai, kuriuos platino Vakarų žurnalistai ir valstybės veikėjai, buvo susiję daugiausia su tuo, kad jis pažeidžia žmonių teises“, – rašo straipsnio autorius. Vėliau antikorupcinio judėjimo aktyvistas Aleksejus Navalnas „nusprendė, kad žmogaus teisių Rusijoje tema nėra naudinga, o pinigai – naudinga“, sakoma straipsnyje.

„Pagal jo versiją, kurią labai greitai pasigavo Vakarų putinologai, V. Putinas jau buvo ne baisus monstras, o kai kuo mažesniu, su kuriuo galima susidoroti, – vagimi“, – rašoma straipsnyje.

„Šio kaltinimo privalumas – jo neginčijamame įtikinamume. Arba jis yra tikras, arba tarp V. Putino draugų yra genialių verslininkų, nes būtent jo valdymo metu jie tapo milijardieriais“, – rašoma straipsnyje.

Išvada buvo padaryta tokia: jeigu smogti per V. Putino draugų turtus, tai priverstų V. Putiną atsisakyti tam tikrų užsienio politikos ėjimų. „Taip gimė tikslinių sankcijų, kurias JAV ir ES 20014 metais ėmė taikyti V. Putino artimai aplinkai, idėja“, – rašoma straipsnyje.

Tačiau „jeigu V. Putino draugai jo ir maldavo apsigalvoti, tai jis jų nepaklausė. Labiau tikėtina, kad V. Putino draugai suprato: jie gavo naudos iš jo dosnumo, o dabar turi jį palaikyti. Kleptokratai – ne tie, kurie rengia sėkmingus rūmų perversmus. Perversmui reikia tikrų idėjinių žmonių. Jeigu tarp jų kažkas idėjinis, jis kol kas neparodė savo tikrojo veido. Iš tiesų į labiausiai idėjinį žmogų tarp jų yra panašus pats V. Putinas“, – sakoma straipsnyje.

„Teorija Nr. 7: V. Putino vardas yra Vladimiras“

„Vieno gerbiamo amerikiečių žurnalo interneto puslapyje išspausdintame straipsnyje skaitytojai buvo perspėti, kad komunistinio režimo pabaiga „nereiškia, kad Rusija atsisakys savo pirminės misijos destabilizuoti Europą“, o V. Putinas yra vadinamas „buvusiu KGB agentu, kurio vardas neatsitiktinai yra Vladimiras Iljičius“, kaip Lenino“, – rašo straipsnio autorius. Vėliau buvo paskelbtas pataisymas: V. Putino vardas neatsitiktinai yra Vladimiras.

„Hipotezė „Putino vardas yra Vladimiras“ – arba aukščiausias zenitas, arba didžiausias putinologijos nuosmukis. Čia jau spręsti kiekvienam. Tačiau tai, kad žmogus, nežinantis viso Putino vardo, save užtikrintai vadina ekspertu, rodo, kad tai yra jau kažkokio reiškinio požymis. Tai požymis to, kad didelė putinologijos dalis iš tiesų nėra susijusi su V. Putinu ir niekada nebuvo su juo susijusi“, – rašo straipsnio autorius. Jo nuomone, aktyvios „putinoanalizės“ pastangos gimė iš noro perkelti kaltę už D. Trumpo pergalę ant kitų žmonių pečių.

„Argi mes galėjome išrinkti šį iš anksto nusistačiusi savimylą idiotą? Greičiausiai jį mums kažkas primetė iš užsienio“, – rašo straipsnio autorius.

Vladimiras Putinas

Jo nuomone, elektroninių laiškų paviešinimas, dėl kurių kaltina Rusijos internetinius įsilaužėlius, tikrai ne pagrindinė D. Trumpo pergalės rinkimuose priežastis. Tačiau Hillary Clinton ir jos štabas ir toliau kaltina dėl savo pralaimėjimo Rusiją. „Šiuo atveju mintys apie V. Putiną leidžia negalvoti apie visus kitus dalykus, kurie vyksta ne taip, ir apie tai, kaip spręsti šias problemas“, – rašoma straipsnyje.

„Prieš mūsų akis yra žmogus – Donaldas Trumpas, kuris ne kartą kalbėjo griežtai ir su išankstiniu nusistatymu ir pasirinko griežtą ir išankstiniu nusistatymu paremtą politiką. Jis patologinis melagis, jam nepavyko beveik niekas, ko jis ėmėsi. Jį supa aferistai ir milijardieriai. Ir vis dėlto diena po dienos žmonės su džiaugsmu sutinka kiekviena nuotrupą informacijos, siekdami atkasti slaptus D. Trumpo ryšius su Rusija: kiekviena tokia nuotrupa išpučiama tikintis, kad ji pagaliau leis panaikinti D. Trumpo valdymo teisėtumą, išvyti jį iš Baltųjų rūmų ir užbaigti liberalų košmariškas kančias dėl to, kad jie pralaimėjo tokiam puspročiui“, – rašo straipsnio autorius.

„Jeigu D. Trumpui surengs apkaltą ir pasodins į kalėjimą už sąmokslą su užsienio šalimi siekiant pakenkti Amerikos demokratijai, aš dėl to džiaugsiuosi ne mažiau nei bet kuris kitas amerikietis. Ir vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje lošimas Rusijos korta – ne tik prastas politinis sprendimas, bet ir intelektualinis ir vertybinis bankrotas. Tai mėginimas suversti kaltę už gilias ir įsišaknijusias mūsų šalies problemas užsienio valstybei. Kaip pažymėjo kai kurie komentatoriai, tai yra triukas iš paties V. Putino arsenalo“, – konstatuoja straipsnio autorius.