Kai 2014 m. prasidėjo karas, Ukrainos kariuomenė buvo nualinta po dešimtmečių korupcijos ir valdžios dėmesio stokos. Tad šalies karinė vadovybė suvienijo pajėgas su savanoriškais batalionais kovai su prorusiškais sukilėliais. Tačiau greitai paaiškėjo, kad tas grupuotes sunku kontroliuoti, be to, kai kurios iš jų kaltinamos vykdžiusios žiaurius nusikaltimus.
Dabar beveik visos jos yra įtrauktos į Ukrainos vyriausybines pajėgas. Tačiau viena didelė grupuotė – „Dešinysis sektorius“ – atsisako besąlygiškai paklusti. Judėjimą per 2013–2014 m. Euromaidano revoliuciją suformavo radikalūs protestuotojai ir kraštutinės dešiniosios partijos. Analitikų teigimu, „Dešiniajam sektoriui“ priklauso tūkstančiai narių, įskaitant šimtus ginkluotų vyrų, dislokuotų kartu su Ukrainos vyriausybinėmis pajėgomis.
Nepaisant oficialių paneigimų, grupuotės padalinius vis papildo naujokai, kurie stoja kariauti kartu su reguliariosiomis pajėgomis. „Manoma, kad kariuomenė kontroliuoja „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojus, – sako dešiniojo radikalizmo analitikas Viačeslavas Lichačiovas. – Visus jų veiksmus koordinuoja Ukrainos vyriausybinių pajėgų karininkai.“
Kol kas tie pusiau partizaniniai junginiai naudingi Kijevui, nes jų kovotojai yra labai motyvuoti, be to, jie nepretenduoja į valstybės mokamas pensijas. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje Ukrainos vyriausybė žaidžia su ugnimi.
„Dešiniojo sektoriaus“ egzistavimas kenkia Kijevo reputacijai Europoje, o jei taikos derybose būtų padaryta didesnė pažanga, ši grupuotė greičiausiai atmestų bet kokį kompromisą ir nestabilus regionas nugrimztų į dar gilesnį konfliktą.
Tačiau būtent tuo metu, kai daugelis ukrainiečių baiminasi, kad JAV prezidento Donaldo Trumpo siekis atnaujinti santykius su Rusija padidins jų šalies pažeidžiamumą, visame fronte atsinaujino kovos, todėl mažai tikėtina, kad Kijevas artimiausiu metu imtųsi kokių nors veiksmų prieš „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojus.
Ukrainoje jais žavimasi dėl besąlygiško atsidavimo, tačiau karingi pareiškimai ir grėsmingos demonstracijos gerokai pakenkė judėjimo reputacijai. Rusijos valstybinė žiniasklaida demonizuoja organizaciją ir perdeda jos svarbą, teigdama, kad tai (įsivaizduojamos) fašistinės chuntos karinis sparnas.
Maskva propagandos tikslais eksploatuoja sudėtingą Ukrainos santykių su kraštutinės dešinės jėgomis istoriją. Kai kurie Ukrainos nacionalistai per Antrąjį pasaulinį karą kovojo prieš nacius, o kiti vykdė nusikaltimus kartu su vokiečiais.
Nevienareikšmiškos reputacijos judėjime esama tam tikrų neonacistinių elementų. Antra vertus, jame yra ir kovotojų, kurie nejaučia jokių simpatijų kraštutinės dešinės ideologijai. Tačiau visi jie nekenčia korumpuotos Ukrainos valdžios.
„Čia vyksta labai svarbūs dalykai“
47 metų vedęs vyras ir dviejų vaikų tėvas Giuseppe Donene iš Italijos yra dirbęs privačiose apsaugos tarnybose Angoloje, Irake, Sudane ir Sirijoje. Kas kelis mėnesius jis išeina atostogų ir prisijungia prie Ukrainos pusėje kariaujančių savanoriškų batalionų.
„Mano šeima tam nepritaria, tačiau mėgina mane suprasti, – sako jis. – Padėtis čia tikrai yra sunki. Tai amžinas konfliktas.“
Šis neonacių pažiūroms prijaučiantis vyras nesijaudina dėl to, kad jo buvimas čia suteiks pagrindo Kremliaus teiginiams, esą Ukrainos pusėje kovoja fašistai. „Rusijos propagandai nebūtina nufilmuoti tai, kas pavaizduota ant mano marškinėlių, – teigia jis. – Jie ir taip sako tai, ką nori.“
Greta yra du vyrai iš Gruzijos – Alkandilas ir Viktoras. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio jie kovoja prieš Rusiją konfliktuose visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje: Abchazijoje, Čečėnijoje, Pietų Osetijoje, o dabar Donbase.
„Čia mūsų priešas bendras, – sako 47 metų Alkandilas. – Tikiuosi, kad vieną dieną šis karas baigsis. Tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu savo ginklą padėti į šalį ir grįžti namo. Tačiau tol, kol Rusija kelia grėsmę šiems kraštams, aš negalėsiu gyventi taikoje.“
Už valandos kelio nuo Marijinkos esančiame apleistame sandėlyje, kuriame yra įsikūrusi viena iš „Dešiniojo sektoriaus“ bazių, kelios dešimtys kovotojų, atitrūkusių nuo užsitęsusio karo kasdienybės, valo ginklus, sportuoja ar vartoja alkoholį.
Buvęs istorijos mokytojas ant biliardo stalo tvarko sovietinio laikotarpio granatsvaidį. Nėra iki galo aišku, iš kur „Dešinysis sektorius“ gauna ginkluotę, tačiau papildomi jos šaltiniai – sandoriai juodojoje rinkoje, karo trofėjai ir reidai į ginklų arsenalus.
Viešieji ryšiai nėra vienas svarbiausių judėjimo prioritetų. „Mes nė nemėginame megzti ryšių su vietos gyventojais, – sako buvęs žurnalistas Miša Urmanas, kuris dabar yra grupuotės atstovas spaudai. – Nėra kada vaikytis žmonių simpatijų. Reikia kariauti.“
„Dešiniojo sektoriaus“ priešiškumas Ukrainos valdančiajam elitui ir noras maištauti yra tikra dovana Kremliui – jais gali pasinaudoti būtent tie priešai, su kuriais jie kovoja.
„Dešinieji radikalai yra palanki terpė Rusijos pastangoms destabilizuoti Ukrainą, – sako politikos analitikas V. Lichačiovas. – Jų ideologija yra antirusiška, tačiau jų tikslai yra tokie patys, kaip ir Maskvos.“
Tokie maištingi kovotojai kaip Miša mano, kad tai karas, kurio negalima užbaigti politinėmis priemonėmis. „Būtina nauja revoliucija, – sako jis. – Politikai vogė ir vogs. Negalima jais pasitikėti. Tai mūsų žemė. Ir mes kovosime iki galo.“