Fidelis Castro šalį valdė kone pusę amžiaus ir tik 2008-aisiais valdymo vairą perdavė savo broliui Rauliui Castro.
F. Castro, vienų šlovinamas kaip didvyris, o kitų – smerkiamas kaip diktatorius, yra vienas naujausių laikų istorijos milžinų.
Daugiau apie jį skaitykite čia.
„Kubos revoliucijos vyriausiasis vadas mirė 22 val. 29 minutės“, – netrukus po vidurnakčio (šeštadienį 7 val. Lietuvos laiku) paskelbė prezidentas.
Jo brolis sakė, kad revoliucijos lyderio palaikai anksti šeštadienį bus kremuoti „vykdant jo pareikštą valią“.
9 dienų gedulas
Kuba šeštadienį paskelbė devynių dienų valstybinį gedulą dėl revoliucijos lyderio Fidelio Castro mirties ir nurodė, kad jo pelenai bus palaidoti gruodžio 4 dieną, per ceremoniją Kubos Santjage.
Nuo lapkričio 26-osios iki gruodžio 4-osios „nevyks vieša veikla ir šou, šalies vėliava ant valstybinių pastatų ir karinių objektų bus nuleista iki pusės stiebo“, sakoma valdžios pranešime.
F. Castro pelenai bus palaidoti šalies pietryčiuose esančiame istoriniame Kubos Santjago mieste.
Prieš tai keturias dienas per šalį keliaus laidotuvių procesija, nurodoma pranešime.
F. Castro, viena svarbiausių antrosios 20-ojo amžiaus pusės figūrų pasaulyje, turėjo didžiulę įtaką, atsižvelgiant į jo mažos Karibų valstybės dydį.
Teigiama, kad jis pergyveno nesuskaičiuojamus JAV bandymus jį nužudyti.
Buvęs lyderis iš viešojo gyvenimo pasitraukė 2006 metais, dėl prastos sveikatos. Prezidento postą broliui jis oficialiai perdavė 2008-aisiais.
Pastaraisiais metais F. Castro, kaip pranešta, sirgo kažkokia žarnyno liga, bet oficialiai apie ją nieko neskelbiama.
Pats stebėjosi savo amžiumi
Dabar Kuboje bus laikomasi kelių dienų valstybinio gedulo.
Jį paskelbęs dabartinis šalies vadovas Raulis Castro savo kalbą baigė raginančiu šūkiu: „Pirmyn į pergalę!“
Kurį laiką F. Castro buvo atsakingas už tradicinę savo laikraščio skiltį, bet aktyviame politiniame gyvenime jau nedalyvavo.
Paskutinę balandį vykusio šalies Komunistų partijos suvažiavimo dieną F. Castro dar pasakė kalbą, nors apskritai tai darė retai.
Kreipdamasis į suvažiavimo dalyvius jis akcentavo, kad nors pats ir sensta, Kubos komunistų partijos koncepcijos visada liks aktualios, o Kubos liaudis „pasieks pergalę“.
„Netrukus man sukaks 90 metų“, – sakė tada buvęs šalies prezidentas ir pridūrė, kad net pačiam sunku patikėti, jog sulauks tokio amžiaus.
F. Castro taip pat užsiminė apie niekieno neišvengiamą likimą, kuris netrukus ištiks ir jį patį.
2006-aisiais metais F. Castro laikinai perleido valdžią savo broliui R. Castro, nes pats tada sirgo rimta žarnyno liga.
Oficialiai prezidentu R. Castro tapo tik po poros metų, primena BBC.
Pagrindiniai F. Castro biografijos faktai
1926 m. gimė pietrytinėje Kubos dalyje esančioje Orientės provincijoje.
1953 m. buvo įkalintas dėl nesėkmingo sukilimo prieš Fulgencio Batistos režimą organizavimo.
1955 m. buvo paleistas iš kalėjimo pritaikius amnestiją.
1956 m. kartu su Che Guevara pradėjo partizaninę kovą prieš vyriausybę.
1959 m. nuvertė F. Batistą ir buvo prisaikdintas Kubos ministru pirmininku.
1961 m. atrėmė JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) organizuotą invaziją Kiaulių įlankoje.
1962 m. prisidėjo prie Karibų krizės priimdamas Sovietų Sąjungos pasiūlymą įrengti Kuboje branduolinių raketų bazes.
1976 m. Kubos Nacionalinės Asamblėjos buvo išrinktas prezidentu.
1992 m. sudarė susitarimą su JAV dėl pabėgėlių iš Kubos.
2008 m. dėl prastos sveikatos būklės pasitraukia iš Kubos prezidento posto.
Viso Šaltojo karo metais F. Castro buvo vienas iš nepalankiausiai Vašingtono vertinamų politinių veikėjų.
F. Castro neabejotinai buvo puikus karinių manevrų strategas – juk 1959-aisiais metais vadovaudamas saujelei partizanų sugebėjo nuversti F. Batistą ir akimirksniu sulaukė masinio palaikymo.
Būdamas valdžioje jis skelbė, kad revoliuciją reikia vykdyti vadovaujantis K. Marxo ir V. Lenino ideologija, tad nenuostabu, kad Kubos likimas buvo glaudžiai susijęs su Sovietų Sąjunga.
Nepaistant nuolatinės JAV invazijos grėsmės, taip pat užsitęsusio ekonominio embargo, F. Castro sugebėjo kurstyti komunistinės revoliucijos dvasią šalyje, kuri tėra vos per 145 km nuo Floridos krantų.
F. Castro turėjo ir jo nekentusių kritikų ir jį garbinusių bendražygių. Jam teko regėti net dešimt kartų besikeičiančius JAV prezidentus. F. Castro ryžtas ir drąsa neišblėso net po kelių CŽA organizuotų pasikėsinimų į jo gyvybę.
Fidelis Castro: revoliucionierius, įvairiapusis žmogus
Begalinės jo politinės kalbos yra tapusios legenda, tačiau Fidelis Castro taip pat mėgo dirbti ligi išnaktų, skaityti ir, ironiška, sportą, vienijantį Kubą ir JAV: beisbolą.
Vėlai penktadienį miręs F.Castro išspaudė maksimumą iš savo 90 gyvenimo metų. Jis mažai ilsėdavosi, bet jį palaikydavo aistra savo interesams ir revoliucijai.
„Aš niekada nepasitrauksiu iš politikos, (neatsisakysiu) revoliucijos ar savo idėjų“, – gyvenimo pabaigoje sakė jis.
Jam būdavo visiškai normalu vakarieniauti po vidurnakčio, tada rengti interviu, kurie trukdavo valandas, svečiams susmukus savo kėdėse.
Kai kurie iš jo artimiausių sąjungininkų ir draugų sakė, kad F. Castro kažkaip išmoko ilsėtis nemiegodamas: kalbėdamasis, plaukiodamas ar skaitydamas. Skaitymas buvo dar viena jo aistra.
„Jo atsidavimas žodžiui yra kone magiškas“, – rašė jo asmeninis draugas, Kolumbijos rašytojas, Nobelio premijos laureatas Gabrielis Garcia Marquezas. Jis sakė esąs įsitikinęs, kad kai F.Castro „pavargdavo kalbėtis, jis ilsėdavosi dar daugiau kalbėdamas“. G.Garcia Marquezas mirė 2014 metais.
Mokėsi naršyti internete
F. Castro nuolat troško žinių, o savo gyvenimo pabaigoje mokėsi naršyti internete, nors jo vyriausybė ir kontroliavo prieigą prie jo.
Jo asmeninėje bibliotekoje buvo Ernesto Hemingway knygų ir tekstų apie hidroponiką – augalų auginimą be dirvožemio.
Yra nuotraukų iš tos dienos, kai Havanoje nutūpė vienintelis ten apsilankęs „Concorde“, o F. Castro, atvykęs į oro uostą, apibėrė pilotą klausimais apie šį elegantišką viršgarsinį lėktuvą.
6-ajame dešimtmetyje jaunas F. Castro garsėjo nepaliaujamu cigarų rūkymu, o kai atsisakė šio įpročio, gavo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) apdovanojimą.
Jis buvo ir šioks toks gurmanas, rinko receptus, pagal kuriuos, pasak G. Garcios Marquezo, mėgo gaminti „su tam tikru moksliniu tikslumu“. Gyvenimo pabaigoje jis laikėsi dietų – daugeliui kubiečių dažnai neturint pakankamai maisto ant savo stalų.
Pirmasis po jo vyriausybės atėjimo į valdžią popiežiaus nuncijus, monsinjoras Cesare Sacchi, išmokė jį gaminti makaronus.
Galbūt dėl energijos pertekliaus, o gal – dėl poreikio sudeginti vėlyvų vakarienių kalorijas, F. Castro dažnai lankydavosi sporto salėje ir mėgo plaukioti. Tačiau didžiosios jo meilės sporto srityje buvo krepšinis, nardymas ir beisbolas – Kubos nacionalinis sportas.
F. Castro mėgo rizikuoti, jo nesustabdydavo dideli politiniai ir kariniai statymai.
Jis nesitaikydavo su pralaimėjimais. Kai Kuba 1970 metais neįvykdė savo cukraus gamybos planų (vietoje 10 mln. t buvo pagaminta tik 8 mln. t), jis paragino kubiečius „nesėkmę paversti pergale“.
„Savo kitame gyvenime noriu būti rašytojas“, – kartą sakė F. Castro. Jis parašė daug trumpų tekstų ir vedamųjų straipsnių, bet jo knygos daugiausia yra jo kalbų kompiliacijos.
F. Castro 90-ojo gimtadienio minėjimo kadrai