„Asmeniškai manau, kad šiuo metu V. Putinas tiesiog laukia. Tas laukimas pasireiškia Rusijos atsisakymu toliau kišti nagus prie Ukrainos. Panašu, kad tokia pati situacija klostosi ir Sirijos klausimu.
Abiejų karinių konfliktų atveju Rusijai, akivaizdu, tektų kaip reikiant investuoti, nes priešingu atveju užsibrėžtų ilgalaikių strateginių tikslų pasiekti nepavyks. Panašu, kad taip elgtis iki parlamento (numatytų 2016 metų rugsėjį) ir galimų prezidento (galimai vyksiančių 2018 metų kovą) rinkimų būtų pernelyg rizikinga.
Kalbėdamas apie ilgalaikius strateginius Rusijos tikslus, T. Ashas sako: „Akivaizdu, kad Vladimiro Putino programoje ir toliau numatytas bandymas sugrąžinti Rusiją į pasaulio galingiausiųjų lygą greta Jungtinių Valstijų ir Kinijos“.
Remiantis savotiška Rusijos prezidento doktrina, Rusija kaip pasaulinė galia turi teisę į įtakos sferą, o vadinamosios buferinės zonos, esančios tarp Rusijos ir kitų pasaulio galių-priešininkių – vienas iš esminių gynybos doktrinos elementų. Maskvai, anot eksperto, šiai buferinei zonai, reikalingas artimasis užsienis, įskaitant ir Ukrainą.
Maža to, V. Putiną baugina „senkantis laikas iki rinkimų“: tiek prezidento, tiek parlamento rinkimuose jis tikisi labai gerų rezultatų. Kalbant skaičiais, rinkimuose į Rusijos parlamentą valdančioji partija „Vieningoji Rusija“ turėtų surinkti daugiau nei 60 proc. balsų.
„Įtariu, kad „Vieningoji Rusija“ gaus nuo 50 iki 60 proc. balsų, o V. Putinas, kaip man atrodo, į tokius rezultatus sureaguos rokiruotėmis valdžios aparate. Gali būti, kad atleis ministrą pirmininką Dmitrijų Medvedevą ir į svarbų postą pasodins kokį nors veikėją, reputaciją susikūrusį reformų kontekste, pavyzdžiui, Aleksandrą Kudriną“, – samprotauja straipsnio autorius.
„Paskyręs A. Kudriną, V. Putinas nė negalvos imtis rizikingų tikrų ekonominių reformų, bent jau iki prezidento rinkimų, tačiau bandys pagerinti santykius su Vakarais. Jis garsiai pareikš apie norą keistis, tokiu būdu bandydamas pelnyti Vakarų prielankumą ir išsikovoti sankcijų sušvelninimą. V. Putinui tai labai svarbu, nes tikslas gana aiškus – iki 2018 metų prezidento rinkimų Rusijos ekonomika privalo atsigauti ir imti augti“, – teigia T. Ashas.
„Galimas A. Kudrino paskyrimas kaip atsakas į žmonių pageidavimą, išsakytą parlamento rinkimuose, patogiai sutaptų su prezidento rinkimais Jungtinėse Valstijose ir atsilieptų į politines tendencijas Europoje, neabejotinai lemsiančias sprendimą, kurį 2016 metų gruodį priims Europos Vadovų Taryba (dėl tolimesnių sankcijų Rusijai). Prieš priimant šį svarbų sprendimą, V. Putinas sieks bet kokia kaina įrodyti, kad jis atviras reformoms, o Vakarams vertėtų pasinaudoti proga atitolinti naujo šaltojo kario perspektyvą palaikant reformų siekiančius elementus Rusijos administracijoje (pavyzdžiui, tokius kaip A. Kudrinas) ir sankcijas sušvelninti ar net panaikinti“, – teigiama straipsnyje.
Europoje neabejotinai atsiras tokių, kurie panors pasinaudoti tokia galimybe. Tai žmonės, tikintys, kad verta išbandyti visus įmanomus būdus, kaip susitaikyti su Rusija. Tokios politinės jėgos Europoje arba viską vertina išskirtinai per verslo prizmę, arba pritaria strateginei V. Putino vizijai, arba paprasčiausiai siekia taikos ir mėgsta kompromisus. Yra ir dar viena galimybė – galbūt jie paprasčiausiai nesupranta, kokių strateginių tikslų turi Rusija.
„Viso to, apie ką kalbėjau fone, mano galva, itin svarbūs yra prezidento rinkimai Jungtinėse Valstijose. Jeigu ten prie valdžios vairo stos stiprūs lyderiai, Europos valstybių vadovai greičiausiai neišdrįs keisti dabartinės tvarkos: ekonominė Jungtinių Valstijų galia ir šalies suteikiamos saugumo garantijos bent jau kol kas senajam žemynui reiškia itin daug“, – teigiama publikacijoje.
Demokratų partijos kandidatės Hillary Clinton pergalės atveju „galima spėti, jog laukia minimalūs pokyčiai Jungtinių Valstijos politikoje Rusijos klausimu“. Galimas variantas, kad politika išliks „gana karinga“.
„Visai gali būti, kad H. Clinton bus aršesnis priešas nei Barackas Obama (yra teigiančių, kad tai net nebūtų labai sunku). Vienas iš galimų jos sprendimų – sutikimas aprūpinti Ukrainą itin galinga ginkluote. Jeigu H. Clinton laimės prezidento rinkimus, manau, kad V. Putinas labai greitai ims demonstruoti nuosaikesnį požiūrį ir siekius. Jis bandys jai įrodyti, kad su Rusija reikia bendradarbiauti kaip anksčiau“, – teigiama straipsnyje. Galimas skubus karinių veiksmų suaktyvėjimas Ukrainoje arba Kalnų Karabache, galbūt netgi Kazachstano šiaurėje.
„Labai sunku tiksliai pasakyti, kokia iš tikrųjų yra Respublikonų partijos kandidato JAV prezidento poste Donaldo Trumpo užsienio politikos mantra, tačiau ji neabejotinai susijusi su izoliacionizmu. Greičiausiai D. Trumpas nuo vakarietiško daugiakrypčio požiūrio (kokio laikosi B. Obama) pereis prie vienakrypčio ir labiau į verslą orientuoto“, – tvirtina straipsnio autorius.
„Jungtinių Valstijų gynybinių ir ekonominių interesų gynimas taps žymiai svarbesnis už amerikietiškų ir vakarietiškų vertybių propagavimą (demokratija, pagarba žmogaus teisėms, žodžio ir spaudos laisvė). Tai gali sutapti ir su strateginiais V. Putino tikslais, įvardytais aukščiau.
D. Trumpas gali labai paprastai vertinti Rusiją kaip gerą ilgametę partnerę tarptautinėje arenoje, padėsiančią kovoti su bendromis grėsmėmis saugumui (pavyzdžiui, „Islamo valstybe) Sirijoje ir kitose karštuose taškuose. Netgi galiu įsivaizduoti bendrą Rusijos ir Amerikos karinę operaciją, aišku, jeigu prezidentu taps D. Trumpas“, – rašo straipsnio autorius.
„Sprendžiant pagal viską, D. Trumpas perbraižys Europos saugumo žemėlapį. Jame NATO taps silpnesnis ir apatiškesnis Europos Sąjungos likimo klausimu (gali būti, kad D. Trumpas netgi pritars ES nusilpimui, jame įžvelgdamas galimybę siekti Jungtinių Valstijų ekonominių interesų).
Tokiu atveju beliks viltis, kad, nusilpus ES ir NATO, Maskvai pasirodys, kad dabar Vakarai jai kelia menkesnę grėsmę, tad ji bus mažiau linkusi į gynybinius ar puolamuosius veiksmus“, – konstatuoja T. Ashas.