Šiuo metu JAV karinis potencialas Artimuosiuose Rytuose gerokai viršija Rusijos karinį potencialą: dabar šiame regione yra 35 tūkstančiai Amerikos kariškių, šimtai Amerikos lėktuvų ir iš viso 2 tūkstančiai Rusijos karių bei maždaug 50 Rusijos lėktuvų.
Vis dėlto Artimųjų Rytų valstybių lyderiai nevyksta į Vašingtoną, jie keliauja į Maskvą, kad ten susitiktų su Vladimiru Putinu. Prieš dvi savaites į Maskvą atvyko Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu – tai jau antroji jo kelionė į Maskvą nuo praėjusių metų rudens – ir Saudo Arabijos karalius Salmanas taip pat greitai apsilankys Rusijos sostinėje. Egipto prezidentas ir kiti Artimųjų Rytų lyderiai taip pat vyko į Maskvą, kad susitiktų su Putinu.
Kodėl tai vyksta? Ir dėl kokios priežasties savo kelionių į Artimuosius Rytus metu aš dažnai girdžiu, kad arabai ir izraeliečiai atsisakė minties ieškoti palaikymo pas prezidentą Baracką Obamą? Dėl to, kad santykiai kur kas svarbesni už jėgą: rusai parodė savo pasiruošimą panaudoti jėgą, kad paveiktų galių pusiausvyrą regione, o mes ne.
V. Putino sprendimas įsikišti į Sirijos konfliktą leido rimtai sustiprinti prezidento Basharo al Assado pozicijas ir akivaizdžiai sumažino Rusijos izoliacijos laipsnį, primestą jai po Krymo aneksijos ir įsikišimo į konfliktą Rytų Ukrainoje. Be to, Putino pasaulėžiūra visiškai prieštarauja Obamos pasaulėžiūrai. Obama mano, kad jėgos panaudojimas yra pateisinamas tik tuo atveju, jeigu kyla tiesioginė grėsmė JAV saugumui. Jo pasaulėžiūra toleruoja prevencinius veiksmus prieš teroristus ir prieš šiurkščių priemonių taikymą kovoje su „Islamo valstybe“.
Tačiau Obama formuoja JAV interesus ir situacijos, reikalaujančios jėgos panaudojimo jų užtikrinimui, yra labai ribotos. Tai atspindys tų pamokų, kurias prezidentas gavo iš karų Irake bei Afganistane, ir paaiškina, kodėl jis nenorėjo imtis ryžtingų priemonių Sirijoje tuo metu, kai karas išprovokavo humanitarinę katastrofą – migracijos krizę, keliančią grėsmę Europos Sąjungos pagrindams – ir „Islamo valstybės“ iškilimą. Tai taip pat paaiškina, kodėl jis mano, jog Putinas negali nugalėti padedamas karinės kampanijos Sirijoje.
Nors Artimuosiuose Rytuose būtent Putino požiūris į jėgos naudojimą, taip pat ir į jėgos taikymą politiniams tikslams pasiekti, yra laikomos norma, o ne visiška išimtimi, — tai susiję tiek su JAV priešininkais, tiek ir su JAV draugais. Saudo Arabija pradėjo karinius veiksmus Jemene iš pernelyg didelės baimės, kad JAV nenorės apriboti Irano įtakos plitimo šiame rajone: ji pajuto būtinumą nubrėžti savąsias linijas. Po susitarimo dėl branduolinės programos pasirašymo Irano elgesys regione tapo agresyvesnis, ir šiuo metu prie Islamo revoliucijos sargybos korpusų Sirijoje prisijungė reguliarios Irano armijos kariai, šiitų būriai suaktyvėjo, Iranas perveža ginklus į Bahreiną ir į rytinę Saudo Arabijos provinciją, ir netgi atlieka balistinių raketų bandymus.
Rusijos dalyvavimas nepadėjo. Karinis Rusijos įsikišimas pakeitė galių pusiausvyrą Sirijoje ir, priešingai Obamos nuomonei, užtikrino rusams stiprią poziciją, nereikalaudamas iš jų jokių rimtų investicijų. Rusija ne tik nebuvo nubausta už savo įsiveržimą į Siriją: dabar pats prezidentas skambina Vladimirui Putinui ir prašo jo pagalbos dėl spaudimo Aassadui – tuo pačiu pripažindamas, kad Putinas naudojasi didele įtaka regione.
Artimųjų Rytų valstybių lyderiai taip pat tai pripažįsta, suvokdami, kad privalo bendrauti su Rusija, jeigu nori apginti savo interesus. Be abejo, būtų kur kas geriau, jeigu visas pasaulis laikytųsi tokių pažiūrų į valdžios prigimtį, kokių laikosi Obama. Būtų daug geriau, jeigu Putinas kęstų pralaimėjimą tarptautinėje arenoje. Tačiau tai neįvyksta.
Tai visiškai nereiškia, kad JAV silpna, o Rusija stipri. Dabartiniu metu Rusijos ekonomika silpsta, o žemos naftos kainos dar labiau pagilina jos finansines problemas. Turbūt tai netgi iš dalies paaiškina Putino siekį padidinti Rusijos autoritetą pasaulinėje arenoje ir jo jėgų demonstravimą Artimuosiuose Rytuose.
Tačiau netgi neseniai įvykusi Obamos kelionė į Saudo Arabiją nepakeitė jų įsitikinimo, kad Amerika susilpnėjo ir daugiau nebenori palaikyti galių pusiausvyros regione. Persų įlankos valstybės labiau bijo Irano įtakos didėjimo regione nei baiminasi ISIS – jos įsitikinusios, kad JAV administracija yra pasiruošusi sutikti su Irano teise pretenduoti į viešpatavimą regione.
Iškart po JAV prezidento pasirodymo Tarybos vadovų susirinkime dėl Persijos įlankos šalių bendradarbiavimo Abdulrahmanas al-Rashedas, žurnalistas, glaudžiais ryšiais susijęs su Saudo Arabijos lyderiais, parašė: „Vašingtonas negali atverti durų Iranui, leisdamas jam grasinti kitoms regiono šalims... ir tuo pat metu reikalauti iš šių šalių, kad jos tylėdamos tai stebėtų“.
Kaip rašo straipsnio autorius Dennisas Rossas, savo kelionių į Artimuosius Rytus metu jis dažnai išgirsta, kad arabai ir izraeliečiai netgi su nekantrumu laukia kitos JAV administracijos atėjimo į valdžią. Jie supranta, jog stabilumo palaikymo klausimais Rusija pasikliauti neverta, ir tikisi, kad šį vaidmenį prisiims JAV. Ironiška, nes Obama pademonstravo nenorą pasinaudoti savo jėga šiame regione, tad daugelis tradicinių JAV partnerių pamanė, jog jiems teks veikti savarankiškai. Tai visai neblogai, jeigu tik neverčia jų atlikti tokių veiksmų, kurie gali būti neproduktyvūs.
Pavyzdžiui, jeigu Saudo Arabija būtų labiau pasikliovusi JAV pasiruošimu priešintis Irano grėsmei regione, argi ji būtų priėmusi sprendimą dėl karo Jemene pradžios – karo, kuriame labai sunku nugalėti ir kuris pareikalavo milžiniškų išlaidų? Obama visiškai pagrįstai mano, kad regiono dalyviai privalo imtis aktyvesnio vaidmens kovoje su ISIS. Nors, deja, jis suklydo, manydamas, jog jie taip ir pasielgs, išvydę JAV nenorą matyti tą grėsmę, kuri pakibo virš jų, ir suabejoję JAV patikimumu.
Kol jie abejos Amerikos patikimumu, apribojimai, susiję su tuo, kokiu būdu jie parodys ką gali, išliks – nesvarbu, ar tai būtų kova prieš „Islamo valstybę“, ar atsakymas į atkaklius Rusijos siūlymus, ar kompromiso tarp palestiniečių ir izraeliečių paieška.
Kad sugebėtų prisiimti didesnę atsakomybę ir sutiktų imtis rimtesnės rizikos, jie privalės patikėti, kad Amerika laikosi savo žodžio ir kad pareiškimai apie „raudonąsias linijas“ daugiau nebebus vien tik tušti žodžiai, neturintys jokio realaus pagrindo. Jie privalės patikėti, kad JAV mato tas pačias grėsmes, ir kad Amerikos lyderiai suvokia, jog tik jėga gali keisti ir palaikyti pusiausvyrą regione, ir prireikus be jokių svyravimų ją panaudos.
Kad būtų suformuotas toks požiūris į JAV, pasak straipsnio autoriaus, būtina atlikti šiuos veiksmus:
Reikia sugriežtinti JAV deklaruojamąją politiką Irano atžvilgiu, nurodžius bendrojo kompleksinio veiksmų plano sąlygų pažeidimų pasekmes ir į jį įtraukiant aiškias, vienareikšmes formuluotes, susijusias su jėgos naudojimu – o ne sankcijų įvedimu – tuo atveju, jeigu iraniečiai sulaužys savo pažadą nebekurti ir neišradinėti branduolinio ginklo.
Būtina pradėti rengti veiksmų planus dėl nenumatytų aplinkybių kartu su šalimis, įeinančiomis į Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo tarybos sudėtį, ir Izraeliu, kad būtų sukurtas aiškus planas, kaip pasipriešinti Iranui, kuris šiuo metu vis aktyviau išnaudoja šiitų kovotojus režimų destabilizacijai regione.
(Pasiruošimas surengti trišales diskusijas su arabų šalių ir Izraelio karo strategais taps signalu, parodančiu, kad JAV pripažįsta šios grėsmės, naujų strateginių realijų ir potencialiai naujų pasipriešinimo grasinimams iš radikalių šiitų ir sunitų pusės būdų egzistavimą).
Reikia būti pasiruošusiems duoti ginklus sunitų gentims Irake, tuo atveju, jeigu Iranas bei vyraujančios grupuotės ir toliau trukdys ministrui pirmininkui Haiderui al Abadi tai padaryti.
Sirijai būtina aiškiai leisti suprasti, kad, jeigu Rusija toliau palaikys Asadą ir neprivers jo įvykdyti sąlygų, dėl kurių šalys susitarė Vienoje (ugnies nutraukimas, humanitarinių koridorių atvėrimas, derybų pradžia ir politinis perėjimas), JAV nebeliks kitos išeities, kaip tik įkurti saugias slėptuves ir neskrydžio zonas bendradarbiaujant su JAV partneriais.
Putinas ir Artimųjų Rytų šalių lyderiai suvokia privertimo logiką. Atėjo laikas dar kartą ją panaudoti.
