Šis teiginys ne tik atspindi gerai žinomą Maskvos priešinimąsi viskam, kas atitinka vakarietišką pasaulėžiūrą, bet ir yra akivaizdus priekaištas.

Rusija kaltinama pabėgėlių krizę panaudojusi kaip ginklą, siekdama destabilizuoti Europą – apie tai neseniai kalbėjo NATO pajėgų vadas Europoje. Nors dėl šio teiginio taip pat būtų galima ginčytis, nekyla jokių abejonių, kad visada naudinga žinoti, ką Rusija galvoja ir kokių tikslų ji galimai siekia matydama krizes, šiuo metu apėmusias Europą, rašo „The Guardian“.

Norint suprasti Rusijos prezidento Vladimiro Putino mąstymą verta paskaityti, ką gi pastaruoju metu rašo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Itin ilgame praėjusį mėnesį rusų leidinyje „Rossija v globalnoj politike“ publikuotame straipsnyje S. Lavrovas daug ką paaiškina.

Rusija siekia esminių pokyčių – oficialaus sutartimi paremto pranešimo dėl Europos politikos ir saugumo struktūros. Anot S. Lavrovo, kol Rusija nepasieks to, Europoje stabilumo nebus.

„Per pastaruosius du šimtmečius bet koks mėginimas suvienyti Europą be Rusijos ar prieš ją neišvengiamai pasibaigdavo žiauriomis tragedijomis“, - teigiama šiame straipsnyje.

Akivaizdu, kad S. Lavrovas nėra laisvas mąstytojas, galintis veikti nepriklausomai nuo savo vadovo V. Putino. Jis – technokratas, postsovietinėje Rusijoje užsienio reikalų ministro pareigas einantis ilgiausiai – nuo 2004 m.

S. Lavrovas naudojamas kaip diplomatinis instrumentas, kuriam diriguoja V. Putinas. Teigiama, kad S. Lavrovą įsiutino 2014 m. netikėtai V. Putino priimtas sprendimas užimti Krymą, nepaisant tradiciniais jau tapusių Rusijos tikinimų dėl noro remtis tarptautinės teisės aktais, tačiau oficialiai jis palaikė V. Putino sprendimą.

Nieko nuostabaus, kad S. Lavrovo straipsnis publikuotas kaip tik tada, kai Rusija ėmėsi rizikingo žaidimo Sirijoje, o Europą apėmė vargai dėl migrantų krizės.

Pasakymas, kad V. Putinas panaudojo kaip ginklą pabėgėlių krizę, suteikia jam per daug įvykių kontroliavimo galios, nors savaime suprantama, kad Rusija šios krizės nepradėjo. Vis dėlto tenka pripažinti, kad Rusija išnaudojo susiklosčiusią situaciją savo naudai akcentuodama Europos silpnąsias vietas ir susiskaldymą.

NATO pajėgų vadas teisus pabrėždamas, kad Rusija kartu su savo protežė Sirijos prezidentu Basharu al Assadu pagilino pabėgėlių krizę. Rusų karinių lėktuvų vykdyti bombardavimai Sirijoje, ypač Alepo regione pastūmėjo tūkstančius nevilties apimtų šeimų Turkijos sienos link.

Vis dėlto derėtų nepamiršti, kad migrantų krizės problema į viešumą iškilo ne 2015 m., o 2013 m. spalio 3 d., kai šalia Lampedūzos salos krantų nuskendo šimtai migrantų, o tai buvo dar gerokai prieš Rusijos karinės intervencijos Sirijoje pradžią.

S. Lavrovas lygina V. Putiną su Petru Didžiuoju, taikiusiu griežtas priemones šalies viduje ir vykdė ryžtingą ir sėkmingą užsienio politiką, siekdamas paversti Rusiją esmine Europos žaidėja. Bet kuriuo atveju įdomu stebėti, kaip S. Lavrovas remiasi Europos istorija siekdamas patvirtinti savo teiginį, kad be bendradarbiavimo su Rusija Europai gresia vien tik chaosas.

Jis prisimena ir Jekateriną Didžiąją, Napoleono karus ir Krymo konfliktą 1853-1856 m. Maža to, jis pateikia iškreiptą ir paranoišką istorijos versiją, pagal kurią Vakarų Europa neva metų metus žemino ir persekiojo Rusiją.

S. Lavrovas kartoja mantras apie tai, kad Šaltojo karo Rusija nepralaimėjo, nes jį užbaigė nesėkmingų įvykių virtinė, o paskutiniu tašku tapo TSRS griūtis. Jo teigimu, ES ir NATO plėtros esmė – ne mažesnių Europos šalių perėjimas iš priespaudos į laisvę, o paprasčiausias lyderystės perdavimas, dėl kurio šios šalys dabar nebegali priimti jokio reikšmingesnio sprendimo be Vašingtono ar Briuselio pritarimo. Taigi pagal šią absurdišką teoriją ES institucijos prilyginamos sovietiniam totalitarizmui.

Vis dėlto pagrindinis S. Lavrovo argumentas – po 1991 m. atsiradusi būtinybė sukurti naują pagrindą Europos saugumui ir neva šiuo metu tinkamas laikas tai padaryti, jei norima išspręsti sistemines problemas, kylančias tarp Rusijos ir Vakarų.

Ši Rusijos siunčiama žinutė nėra nauja, tačiau Maskva šiuo metu atrodo pasiryžusi įtraukti ją į šiuo metu Europoje vykstančius debatus. Praėjusį mėnesį Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas dalyvaudamas Miuncheno saugumo konferencijoje tai pasakė labai aiškiai. Nors jis galėjo kalbėti apie naują Šaltąjį karą ar trečiosios pasaulinės tragedijos pavojus, jis tiesiai šviesiai paragino peržiūrėti „euroatlantinio saugumo struktūrą“.

Šie metai Rusijai – tai precedento neturinti galimybė šiam tikslui įgyvendinti. Pabėgėlių krizė kelia pavojų esminėms ES institucijoms, referendumas lyg tamsus šešėlis pakibo virš Jungtinės Karalystės (JK) ir ES santykių, Prancūzija ir Vokietija atsidūrusios nepavydėtinoje situacijoje, Vokietijos kanclerė Angela Merkel politiškai nusilpusi, Ukraina – nestabili, populistiniai judėjimai plinta visoje Europoje, Balkanus apėmę nauji neramumai, o JAV visas dėmesys sutelktas į rinkimų kampaniją.

Žinoma, Rusija nėra tokia stipri, kokia norėtų būti. Šios šalies ekonomika išgyvena nuosmukį, situaciją dar labiau blogina sankcijos. Vis dėlto iš stalinistinio stiliaus gotika dvelkiančio daugiaaukščio Maskvoje, kuriame įsikūrusi Užsienio reikalų ministerija, S. Lavrovas ir toliau diktuoja ilgai trunkančio žaidimo taisykles.

V. Putino politika Sirijoje aktyviai aptarinėjama. Daugelis teigia, kad Rusija pamėgino pasirodyti kaip lygiavertė su JAV, o galbūt netgi ją aplenkti. Tenka pripažinti, kad ši nuomonė turi loginio pagrindo.

Sugrąžindamas Šaltojo karo laikus primenantį JAV ir Rusijos dualumą ar bent jau sukurdamas tokį įspūdį V. Putinas ketina galutinį geopolitinį prizą gauti ne Artimuosiuose Rytuose, o Europoje, nes būtent čia nutaikyti tikrieji Rusijos istoriniai kėslai. Taigi įvertinus realią situaciją galima įtarti, kad toliau mūsų gali laukti kova dėl žemyno.