Vokietijos politikos ekspertai ir žiniasklaida ieško paaiškinimo tokiam neįprastam rusakalbių imigrantų politiniam aktyvumui. Įtariai žvalgomasi Maskvos pusėn: ar tik nemėgina Kremlius per savo penktąją koloną kaitinti ir taip jau įtemptą politinį klimatą?

Beje, pirmiausia būtina pabrėžti, kad kalba čia eina ne apie visus rusų kilmės vokiečius, o tik apie tuos, kuriuose rusena nepasitenkinimas naująja tėvyne, kurie, nors ir gavę vokišką pasą, toliau tebesijaučia esą Rusijos, o ne Vokietijos piliečiai.

Priešpaskutinį sausio savaitgalį įvairiuose Vokietijos miestuose į gatves buvo išėję apie 15 tūkst. rusų kilmės vokiečių. Paskutiniojo sausio savaitgalio demonstrantų statistika kuklesnė: Berlyne – tūkstantis, įvairiuose Badeno–Viurtenbergo žemės miestuose – 4,5 tūkst.

Mažesnių protesto akcijų būta ir kitur. Be to, į demonstracijas prieš pabėgėlius susirinkusieji žadėjo ir toliau nenurimti. Kas žino, gal rasis nauja, Vokietijos rusų sekmadieninių protestų tradicija, ir jiems nebereiks traukti į dešiniojo judėjimo Pegidos ar dešiniųjų populistų Alternatyva Vokietijai (Afd) demonstracijas, kur ligi šiol mosikavo Rusijos ar „Donecko liaudies respublikos“ vėliavomis.

Dalies rusakalbių vokiečių gręžimąsi į Rusiją galima buvo stebėti jau nuo Ukrainos konflikto pradžios. Savo nepasitenkinimą Vokietijos politika ir žiniasklaida, ypač tuo, kaip čia informuojama apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą, jie reiškė pasipiktinimo kupinais laiškais į televizijos, radijo, bei periodinių leidinių redakcijas.

O Afd demonstracijose dar 2014 metų gruodį jie laikė iškėlę plakatus su šūkiais „Putinai, padėk mums!“ ir „Putinai, gelbėk mus!“ Iš Vladimiro Putino pusės būtų buvę tiesiog nedovanotina, jei jis tų prašymų nebūtų dėjęsis į širdį, kad, lemtingai valandai išmušus, ištiestų pagalbos ranką.

Atrodo, kad kaip tik dabar ta valanda ir išmušė. Vokietijoje atmosfera dėl pabėgėlių krizės gerokai įkaitusi. Kodėl gi dar nepakėlus jos keliais laipsniais, kurstant gandus? Gandus apie pabėgėlių nusikaltimus socialiniuose tinkluose aktyviai platina ir vietiniai Angelos Merkel atvirų durų politikos priešininkai.

Tačiau šia taktika vykusiai naudojasi ir Maskvos propagandininkai, žinantys, kad dalis kraštiečių Vokietijoje teikia pirmenybę Rusijos televizijai.

Vieną tokios dezinformacijos atvejį aprašo kairiosios pakraipos vokiečių dienraštis „taz“, šiaip jau simpatizuojantis Rusijai: Rusijos televizijos kanalui „Zvezda“ jauna moteris virpančiu balsu sklandžia rusų kalba pasakojo apie pažįstamą tautietę, dirbusią valytoja Hanoveryje pabėgėlių prieglaudoje, – ją pabėgėliai esą išprievartavę ir nužudę.

Pati pasakotoja, prisistačiusi Viktoria Schmidt, dabar esanti taip įbauginta, kad bijanti peržengti namų slenkstį: visur tyko agresyvūs pabėgėliai, pasiruošę ją užkabinėti ar net išprievartauti. Ši moteris iš Hanoverio buvo pagrindinė laidos „Europa. Tolerancijos paradoksas“, sausio 14 dieną rodytos per Rusijos TV kanalą „Zvezda“, liudininkė.

Rusijos valstybinę žiniasklaidą analizuojantis nepriklausomas Maskvos internetinis portalas „The Insider“ pereitą trečiadienį įkėlė į tinklą naujausių savo tyrimų rezultatus: pokalbio su tariamąja V. Schmidt įrašą. Portalo tyrėjas paskambino jai, prisistatęs televizijos kanalo prodiuseriu, neva ieškančiu asmens, galinčio už tam tikrą sumą pateikti informaciją pagal užsakymą.

Veikėja iš Hanoverio sakėsi turinti pakankamai patirties šioje srityje, yra užsakytomis istorijomis aprūpinusi įvairias Rusijos televizijos kampanijas (Pervyj Kanal, ren TV, NTV). Už išgalvotą istoriją reikalavo ne mažiau kaip 500 eurų. Hanoveryje gyvenantis fotografas ir videografas Olegas nebuvo toks brangininkas – sutiko suklastoti vaizdo siužetą už 200 eurų.

Kodėl neretas rusų kilmės vokietis labiau tiki Rusijos televizija?

Panašiai apdorota dezinformacija Rusija spendžia propagandos kilpas iškart dviems zuikiams: dėl smunkančio pragyvenimo lygio būgštaujantiems Rusijos gyventojams ir dėl neslūgstančio pabėgėlių srauto įsibaiminusiems kraštiečiams Vokietijoje.

Rusijos gyventojams siunčiama žinia: Europa yra silpna, gyventi joje dėl pabėgėlių tapo pavojinga. Prezidento V. Putino valdomoje Rusijoje gyventi daug saugiau, nežiūrint smunkančio rublio ir mažėjančio uždarbio, nepaisant daug kainuojančių karinių Rusijos avantiūrų Ukrainoje ir Sirijoje.

„Vokietijoje gyvenantiems kraštiečiams signalizuojama: nenusiminkit, Rusija pasirūpins jumis. V. Putinas – visų rusakalbių visame pasaulyje patronas. Jau kuris laikas Rusijos ambasada Vokietijoje kuruoja prastai integruotą „kraštiečių“ dalį, per juos mėgindama daryti įtaką Vokietijos visuomenei“, – aiškina istorikas Alfredas Eisfeldas savaitraščiui „Die Zeit“ duotame interviu.

Ypač didelę įtaką rusakalbiams vokiečiams daro Rusijos televizija, – vertinama, kad Vokietijoje ją žiūri apie 2,3 milijonus persikėlėlių iš buvusios Sovietų Sąjungos.

„Kai kurios Rusijos televizijos propagandinės laidos sudaro įspūdį, tarsi jomis tarp rusų kilmės vokiečių būtų siekiama kurstyti pogromo nuotaikas“, – analizuoja „Bavarijos radijo“ žurnalistas Bastianas Girgas.

Savanoris tyrėjas iš „noodleremover. News“ Aleksejus Kovaliovas Berlyno dienraščiui „Tagesspiegel“ aiškino, kaip rusų žiniasklaida vykusiai naudojasi kai kuriomis vokiečių visuomenės silpnybėmis bei savitumais, tarkime, tuo, kad policija čia labai atsargiai informuoja viešuomenę, saugodama nukentėjusiosios ar nukentėjusiojo teises, kaip tai nutiko ir Lizos atveju.

Tą ne sykį yra pabrėžusi ir pati Vokietijos policija. Dėl tos pačios priežasties – nenorint mesti šešėlio ant visos tautinės grupės – Vokietijoje paprastai vengiama nurodyti ir nusikaltėlių tautybę. Rusijoje tai suprantama kaip sąmoningas nutylėjimas, nusikaltėlių dangstymas.

Nemaža dalis imigrantų iš Rusijos tebesijaučia esą labiau Rusijos nei Vokietijos piliečiai. Tai ir suprantama: kaip 2006 metais šmaikščiai rašė savaitraštis „Die Zeit“, neretai bobutė vokietė į Vokietiją atsiveždavo visą plačią giminę su rusėmis marčiomis, rusais žentais ir rusais anūkais. Dauguma jų visai nekalbėjo vokiškai, jų kultūrinė socializacija buvo rusiška, sovietinė.

Tad, natūralu, pritapti prie vokiečių visuomenės sekėsi sunkiai. Sovietų Sąjungoje įsigytas profesinis išsilavinimas, aukštojo mokslo diplomai nebuvo pripažinti, todėl nevyko integracija ir per darbą. Tokie žmonės, pasak Alfredo Eisfeldo, „liko prilipę prie rusiškos televizijos, jiems nepavyko užmegzti ryšių su kaimynais vokiečiais. Jie jautėsi nustumti į nišą, iš kurios nesugebėjo išeiti“.

Izoliuoti naujojoje visuomenėje jautėsi ir vokiškai nekalbantys jaunosios kartos atstovai. Skaudino ir ta aplinkybė, kad Rusijoje neretai vadinti vokiečiais, vokiečių akyse persikėlėliai buvo nepasitikėjimą keliantys „rusai“.

„Mes, rusai, pamokysim tuos juodašiknius!“

Rusais, o ne vokiečiais save laikė ir praėjusį šeštadienį spaudos atstovų kalbinti Rusijos vokiečių demonstracijos Lare (Badenas–Viurtenbergas) dalyviai. Šiame 44 tūkst. gyventojų turinčiame mieste gyvena apie 10 tūkst. rusakalbių imigrantų, o nuo vasaros – ir arti tūkstančio pabėgėlių.

Šįkart priešais meriją susirinko apie 400 demonstrantų, – protestuoti prieš „nusikaltėlius“ ir „prievartautojus“ pabėgėlius. Profilaktiškai. Meras Wolfgangas G. Mülleris ragina susirinkusiuosius neturėti išankstinio nusistatymo prieš visus pabėgėlius ir primena pačių persikėlėlių praeitį.

Juk jiems taip pat buvę nesmagu, kai prieš 20 metų Laro gyventojai nepatikliai žvelgė į buvusiose Kanados armijos kareivinėse apgyvendintus tūkstančius Rusijos vokiečių. W. G. Mülleris jau tada buvo meras ir užstojo juos. Negi jie jau spėję tai pamiršti?

Matyt, nėra malonu prisiminti apsigyvenimo naujoje vietoje problemas. Sunku prisiminti ir didelį nusikalstamumą, kai vietos gyventojų apsaugai nuo smurtaujančių Vokietijos rusų Lare teko įdarbinti papildomus 57 teisėsaugos pareigūnus. Gal dėl to mero žodžiai sukėlė tarp demonstrantų tikrą pasipiktinimo bangą. Vienas įnirtęs vyriškis netgi mėgino išplėšti iš mero rankų megafoną. Meras nepasidavė, apeliavo į susirinkusiųjų sąžinę, nurodydamas ir integracijos išlaidas persikėlėliams: nedidelis mietas kasmet tam tikslui iš savo biudžeto skiria po milijoną eurų, vadinasi, jau 20 milijonų išleido vien Vokietijos rusų integracijai.

Dienraščio „Die Welt“ korespondentas Dirkas Banse pakalbina keletą Laro rusakalbių. Paklausti, ką galvoja apie pabėgėlius, Miša ir Maša atvirai lieja visą savo nepasitenkinimą: „Įsileido tuos prievartautojus galvijus, šeria juos, duoda pinigų ir maisto, jie nebaudžiami daro ką nori, – tokia politikų valia“, sako Miša.

„O mums? Mums nieko neduoda!“ Jo žodžiuose aiškiai skamba socialinis pavydas – vienas iš neapykantos pabėgėliams šaltinių.

O kad Vokietijos rusams valdžia „nieko neduoda“ – netiesa. Iš tikro rusakalbiai imigrantai yra trečioji pagal dydį iš socialinių pašalpų gyvenanti imigrantų iš ne ES valstybių gyventojų grupė: joje pirmauja turkai (348 263 asmenų), antrieji – irakiečiai (51 963) ir trečioje vietoje – rusai (42 516).

Vis viena, kaip nurodo „Tagesspiegel“ korespondentė Elke Windisch, rusų kilmės vokiečiai dažnai skundžiasi, esą, kitais migrantais Vokietijoje rūpinamasi labiau. Antai ir jos pažįstama maskviškė šeima, nuolat bendraujanti telefonu su Berlyno Marcano rajone gyvenančiais giminaičiais, pasakoja apie didėjančią baimę, kad socialinė parama gali būti perskirstyta prieglaudos prašytojų naudai. Sociologai perspėja, kad dėl didelio pabėgėlių skaičiaus socialinė įtampa gali išaugti.

Netrūksta ir tiesiog rasistinės neapykantos naujiesiems atvykėliams. Tokios, kuri pašiurpino „Die Welt“ korespondentą Dirką Banse. Jis aprašo, kaip „ilgšis Kolia“, su pasibjaurėjimu nužvelgęs du Laro pėsčiųjų zona einančius pabėgėlius, metęs jiems pavymui: „Tie prakeikti juodašikniai!“

Taip dvidešimtmetis vadina atvykėlius iš Sirijos, Afganistano, Šiaurės Afrikos. „Jei jie Lare ką nors išprievartaus, mes, rusai, pamokysim tuos juodašiknius“, – grasina Kolia.

„Šiaip jau jie norėtų būti laikomi vokiečiais. Tačiau šiomis dienomis jie manosi esą geriau informuojami, atstovaujami ir suprantami Rusijos nei vokiečių politikų bei teisėsaugos. O Vokietija? Pasatarąją savaitę šaliai tapo aišku, kad dalis jos gyventojų lojalūs ne šiai, o kitai valstybei. Blogesniu atveju – priešiškai valstybei. O blogiausiu atveju priešiškai nusiteikusios valstybės valdžiai netgi gali pavykti mobilizuoti vokiečius prieš vokiečių valstybę. Kaip tik tai ir nutiko praėjusiomis savaitėmis. O ta valstybė – Rusijos Federacija“, – savo įspūdžius iš Laro apibendrina Dirkas Binse.

Vis dėlto tas keliolika tūkstančių demonstrantų neteikia rimtesnio pagrindo nerimauti. Borisas Feldmanas, didžiausio rusakalbio Vokietijos laikraščio „Russkaja Germanija“ vyriausiasis redaktorius, ragina nedramatizuoti, neskleisti panikos.

Pasak jo, žinant Rusijos propagandos mastus, galima tik stebėtis, kad į gatves išėjo toks palyginti nedidelis Vokietijos rusų skaičius.