Po to, kai 2014 m. kovo mėn. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas aneksavo Krymą, niūrių pranašysčių pasigirsta dar dažniau, nes smukusios naftos kainos ir Vakarų ekonominės sankcijos griauna Rusijos ekonomiką.

„Jei 2014 metais Rusija nutrūko nuo grandinės, tai 2015-aisiais šio poelgio kaina tapo aiški rusams“, – tinklaraštyje „The Power Vertical Blog“ rašo Brianas Whitmore’as pridurdamas, kad 2016-aisiais sužinosime, ar V. Putino režimas pajėgus atlaikyti šiuos smūgius.

Gruodį Rusijos Dūma skubos tvarka priėmė įstatymą, suteikiantį galimybę valstybinėms specialiosioms tarnyboms šaudyti į moteris (išskyrus tas, kurios yra akivaizdžiai nėščios), vaikus ir neįgaliuosius, jei šie surengtų ginkluotą pasipriešinimą, vykdytų ginkluotą ar grupinį puolimą, „keliantį grėsmę šalies piliečių ar Federalinės saugumo tarnybos darbuotojų gyvybei ar sveikatai“.

Šis įstatymas taip pat suteikia teisę specialiosioms tarnyboms patekti į gyvenamąsias patalpas siekiant užtikrinti viešąjį saugumą masinių neramumų ar nepaprastųjų situacijų metu. Rezervuotas specialaus policijos dalinio „Omon“ biudžetas, dešimtys tūkstančių šio dalinio tarnautojų dalyvavo malšinant masinius protestus, surengtus dėl 2011 m. V. Putino grįžimo į šalies prezidento postą, o likusių policijos pajėgų dalinių biudžetas apkarpytas 10 proc.

Maža to, Rusijos vidaus reikalų ministerija užsakė penkis kartus daugiau atnaujintų granatsvaidžių RGC-50M, kurie buvo sukurti 1989 m., paskutinėmis sovietinio režimo gyvavimo dienomis, o jų paskirtis buvo šaudyti ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis.

„Gruodžio 15 d. aplink centrinę Maskvos televizijos stotį „Ostankino“ pastatyta nauja spygliuotos vielos tvora, kad miniai būtų sudėtingiau čia patekti – kaip 1993 m. per antikremliškus protestus“, – rašo O. Matthewsas.

„Paprastus televizijos studijos apsauginius valdžia pakeitė elitiniais KGB įpėdine tapusios Federalinės saugumo tarnybos kariais“, – teigia jis.

O. Matthewso teigimu, remiantis Sociologijos instituto atliktos apklausos duomenimis, trys ketvirtadaliai rusų kaltę dėl ekonominių sunkumų linkę versti Vakarams, tačiau tik 38 proc. sutinka su tolimesnėmis aukomis vardan pergalės prieš Rusijos priešus.

„Pastarosiomis savaitėmis atsiranda vis daugiau nepasitenkinimo ženklų“, – pastebi O. Matthewsas primindamas apie tolimųjų reisų vairuotojų streiką, internete atsiradusius „šokiruojančius kaltinimus“ Jurijaus Čaikos sūnui, taip pat ir Dmitrijaus Potapenkos kalbą ekonomikos forume Maskvoje, internete surinkusią 2 mln. peržiūrų.

„Panašu, kad toks viešosios nuomonės pasikeitimas neramina Kremlių, taigi Kremlius ruošia atsaką“, – samprotavo autorius paminėdamas Federalinės apsaugos tarnybos – asmeninės V. Putino gvardijos – gautą nurodymą nustatyti visuomenės nepasitenkinimo atvejus ir planus suformuoti specialią darbo grupę analogiškoms funkcijoms vykdyti, kuriai galėtų vadovauti buvusi „Vnešekonombank“ vadovo pavaduotoja Irina Makijeva.

„Vis dėlto tam, kad Kremlius kartą ir visiems laikams galėtų padaryti galą bet kokiam galimam nepasitenkinimui, Rusijai būtina ir vėl suklestėti“, – mano O. Metthewsas.

„Žemų naftos kainų epochoje tai reikštų konkurencingumo susigrąžinimą. Šio tikslo siekiančiai Rusijai prireiktų sukurti dirbti pajėgią ir sąžiningą teismų sistemą, o taip pat ir pažaboti biurokratų bei specialiųjų tarnybų klasės instinktus. Tiesa, tai reikštų V. Putino sukurtos kleptokratinės sistemos esmės sunaikinimą. Taigi jam liko du pagrindiniai instrumentai – represijos ir patriotiškumas. Kol kas abu šie instrumentai veikia kuo puikiausiai, tačiau kyla klausimas, ar rusai vis dar tikės televizoriumi, kai ištuštės jų šaldytuvai“, – abejojo O. Metthewsas.