Tiek Vladimiras Putinas, tiek Kim Jong Unas kol kas tik žodžiais bando pademonstruoti tariamą norą bet kurią akimirką veltis į branduolinį karą. Tokia retorika jie abu siekia diplomatinių nuolaidų, neramina rizikos bijančius priešus ir siekia pelnyti savų žmonių palankumą, CNN rašo Patrickas M. Croninas.

Nors jų tikslai bei situacijos kardinaliai skiriasi, abu šie žmonės neabejotinai kelia didžiulį pavojų tarptautiniam saugumui.

Naujausias Rusijos pasityčiojimas iš diplomatijos – bombonešiai (akivaizdu, kad Švedijos pakrantėje pastebėtas povandeninis laivas taip pat turėjo būti subtilus bandymas įbauginti Europą bei Šiaurės Ameriką ir pasiųsti žinią, kad jie neturėtų priešintis Rusijos norui išsikovoti daugiau įtakos šalies artimajame užsienyje).

Dėl Krymo aneksijos ir kišimosi į Ukrainos vidaus reikalus sankcijomis nubausta Maskva Amerikos Nepriklausomybės dienos proga prie Kalifornijos pakrantės pasiuntė „Tu-95 H Bear“ bombonešių.

Kiti Rusijos bombonešiai ne kartą pastarosiomis savaitėmis raižė dangų Europos oro erdvėje, o dabar Rusijos gynybos ministerijos šaltiniai tvirtina, kad Kryme įsikurs visa ilgo nuotolio bombonešių eskadrilė.

Toks sprendimas kariniu požiūriu tikrai nėra būtinas, tačiau puikiai pasitarnauja kaip diplomatinis sprendimas, skirtas įtikinti visą likusį pasaulį nepalaužiamu Rusijos pasirengimu perimti bent dalį posovietinės erdvės kontrolės.

Esminis Rusijos ir Šiaurės Korėjos skirtumas tas, kad Maskva turi didžiulių branduolinių galimybių. Nors Rusija turi „tik“ tūkstančius (nebe dešimtis tūkstančių, kaip anksčiau) branduolinių ginklų, kiekvienais metais arsenalą papildo daugiau nei dešimt naujų tarpžemyninių balistinių raketų.

Be to, neseniai oficialiai prabilta apie planus įsigyti net 50 naujų „Tu-160 Blackjack“ bombonešių.

Nuolat besikartojantys Rusijos vykdomi Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties pažeidimai akcentuoja vieną labai paprastą dalyką – realybė tokia, kad Maskva nori savo branduoliniais ginklais kelti grėsmę Europai ir Šiaurės Amerikai. Kodėl?

Nes tokie branduoliniai grasinimai kuria palankias sąlygas kruopščiai maskuojamai Rusijos intervencijai į Ukrainą ir įprastiniam kibernetinio ir įprastinio karo priemonių naudojimui siekiant agresyvių tikslų.

Šiaurės Korėja, kurios branduolinė grėsmė žymiai menkesnė, siekia ne mažiau ambicingo efekto. Pchenjanas, ekspertų teigimu, galėtų pasigaminti vos 10-16 branduolinių bombų, taip pat turi galimybių gabenti branduolines galvutes „Nodong“ vidutinio nuotolio raketomis ir H-5 bombonešiais.

Nepaisant neseniai paviešintų pranešimų, esą Pchenjanas išmoko pagaminti žymiai mažesnių branduolinių galvučių, kol kas šį pasiekimą liudijančių įrodymų nėra.

Be to, nors Šiaurės Korėjai ir pavyko 2012 metų gruodį sėkmingai išbandyti trijų pakopų raketą, kol kas ji neišbandyta su kovinėmis balistinės raketos galvutėmis – tai būtų esminis žingsnis, būtinas norint pademonstruoti tarpžemyninių balistinių raketų galimybes kelti realią grėsmę JAV miestams.

Štai kodėl pranešimai iš Korėjos pusiasalio, esą Kim Jong Unas artimiausiu metu ketina išbandyti dar vieną „Unha-3“ raketą nešėją (galbūt netgi spalio 10 dieną, kai bus minimas 70-asis šalies Darbininkų partijos įkūrimo jubiliejus), kelia realų pavojų ir nerimą.

Kodėl Šiaurės Korėjos turimas tarpžemyninių balistinių raketų potencialas yra žymiai pavojingesnis už Rusijos turimą gausų tikrų strateginių ginklų arsenalą? Atsakymas labai paprastas: pavojingas ir neprognozuojamas jaunojo Šiaurės Korėjos lyderio valdymas.

V. Putinas kaip reikiant įsitvirtinęs prezidento poste. Vienos neseniai atliktos viešosios nuomonės apklausos rezultatai atskleidė, kad Rusijos prezidento populiarumo reitingas šiuo metu siekia beveik 90 proc. – buvęs KGB pareigūnas dar niekada nesidžiaugė tokiu šalies gyventojų palaikymu.

Deja, Šiaurės Korėja mums nesuteikia galimybių išsiaiškinti, ar Kim Jong Unas susiduria su tikra opozicijos problema, ypatingai aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

2013 metais jis myriop pasmerkė savo dėdę, o 2014 metais pražudė dar mažiausiai 15 įtakingų valdžios pareigūnų. Nuolat keičiamas šalies gynybos ministras. Visi šie vadovo poelgiai leidžia daryti išvadą, kad Kim Jong Unui tikrai nelengva stiprinti savo valdžią – itin sunku pelnyti karinių struktūrų palankumą.

Dėmesys branduoliam ginklui ir ilgo nuotolio balistinėms raketoms – vienas iš būdų užsitikrinti didesnę kariuomenės – vienos iš trijų kertinių Šiaurės Korėjos institucijų (likusios dvi – partija ir saugumo tarnybos, Kimų dinastiją palaikančios dešimtis metų) – pasitikėjimą.

Kalbos apie galimą branduolinio ginklo panaudojimą ir trypčiojimą ant karo slenksčio – labai pavojingas žaidimas. Rimtų abejonių keliantis Šiaurės Korėjos stabilumas ir skubaus vadovybės pasikeitimo galimybė Pchenjano kalbas apie branduolinį ginklą pavertė žymiai pavojingesnėmis nei erzinanti Rusijos retorika.

Patrickas M. Croninas – Naujojo Amerikos saugumo centro Vašingtone (angl. Center for a New American Security) – pelno nesiekiančios organizacijos, užsiimančios gynybos politikos formavimu – Azijos ir Ramiojo vandenyno saugumo programos vadovas. Straipsnyje pateikiamos jo asmeninės įžvalgos, skelbia CNN.