Užduotis iš pirmo žvilgsnio atrodė labai įdomi – vykti į Maskvą buvusio netiesioginio Amerikos Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) darbuotojo Edwardo Snowdeno pėdomis.

Prisipažinęs, jog žurnalistams papasakojo apie didžiulę JAV valdžios vykdomą sekimo programą, E. Snowdenas iš Honkongo birželio 23 dieną atvyko į Maskvos Šeremetjevo oro uostą ir įsitaisė oro uosto tranzitinės zonos laukiamajame.

Bet jo nematyti. Kaip galėjau jį rasti?

Nejau E. Snowdenas šukavo neapmuitintų prekių parduotuves, apkerėtas alkoholinių gėrimų išpardavimų?

O gal siurbčiojo kapučiną kavinėje, nesukdamas sau galvos, jog vienas puodelis kainuoja 5 eurus arba 6,50 dolerio (17 Lt)?

Ryžtingai nusiteikusį ir degantį nekantrumu 6 valandą ryto „Aeroflot“ mane iš Madrido atskraidino į Rusijos sostinę.

Mano pase antspaudo, jog galiu kirsti Rusijos sieną, nebuvo. Kaip ir pats E. Snowdenas, oficialiai Rusijos sienos aš nekirtau, tiesiog atsidūriau laukiamajame, skirtame keleiviams, kuriems šis oro uostas tėra tranzito stotelė. Kartu laukė ir iš Maskvos iškristi norintieji.

Edwardas Snowdenas
Šiame neišpasakyto dydžio tranzitinės zonos laukiamajame E. Snowdenas tikrai turėjo kur pasislėpti.

Trys terminalai – D, E ir F – sudaro labai ilgą geometrinę figūrą su net 60 vartų ir skrydžių galimybėmis į daugybę vietų, kur E. Snowdenas nebūtų drįsęs sprukti dėl baimės būtų sučiuptas.

Vakarų Europa? Skristi į Paryžių ar Berlyną tikrai ne pati geriausia mintis. Apie Niujorką neverta net svarstyti.

Tokijas ar Šanchajus? Neee. Ir tikrai ne Tel Avivas. Pernelyg rizikinga ir vykti į Azerbaidžano sostinę Baku.

„Aeroflot“ siūlo ir skrydžius į Havaną, iš kur galima pasiekti Venesuelą – šalį, kurios kairiųjų pažiūrų valdžia E. Snowdenui mielaširdingai pasiūlė prieglobstį.

Penktadienį, mano pirmąją dieną tranzitinėje zonoje, skrydžio į Havaną nebuvo, tad nebuvo ką akylai stebėti – turėjau laiko ištirti aplinką.

Tranzitinė zona dar nereiškia oro uosto

Rusijai ir kitoms šalims tranzitinė zona gali būti sunkiai apibrėžiama ir įsivaizduojama erdvė, netgi plytinti ir už oro uosto ribų. Joje gali būti ir įkalinimo įstaigų, medicinos paslaugas teikiančių vietų, tranzitine zona Maskvoje gali būti laikomi ir net ne oro uoste esantys objektai – ta reiškia, jog E. Snowdenas gali būti labai toli nuo oro uosto, tačiau vis tiek „tranzite“.

Dalis „Novotel“ viešbučio, nesujungta su terminalu, tačiau puikiai iš jo matoma, taip pat priklauso tranzito zonai.

Nusprendžiau patikrinti, ar ten kartais nėra E. Snowdeno.

Rezervavau du kambarius: vienam sau, o kitą – CNN operatorei, atvykusiai iš Berlyno.

„Aeroflot“ darbuotojai mus palydėjo į autobusą, kuris pakilimo taku kaip mobili tranzitinė zona mus ir nugabeno į vietą. Taigi palikome už nugaros Maskvos oro uostą, tačiau ir toliau buvome „zonoje“.
Nuolat sekami prižiūrėtojų, užsiregistravome ir buvome nukreipti į antrąjį viešbučio aukštą – saugų tranzitinės zonos aukštą.

Apsaugos darbuotojas koridoriuje pasirūpino, kad jokiais būdais nenuklystume į kitą koridorių, sporto salę ar kitus aukštus. Vienintelis būdas gauti pavalgyti buvo kambarių tarnyba, o tai, reikia pripažinti, nėra jau taip blogai.

Ėjome koridoriumi. E. Snowdenas galėjo būti bet kuriame iš 40 antrojo viešbučio aukšto kambarių. Bet jis nepasirodė nė už vienų durų.

Kitos dienos ketvirtą valandą ryto viešbutį palikome – vėlgi visą laiką turėjome kompaniją. Palyda dingo tik grįžus į oro uosto terminalo poilsio zoną, kur žmonės laukė skrydžių.

Taisyklės numato, jog tranzitinės zonos laukiamajame galima pasilikti daugiausiai 24 valandoms – o tada jau reikia dingti. Taip ir padarėme.

Tačiau E. Snowdenas tranzitinėje zonoje, kaip manoma, jau praleido tris savaites. Kaip jam tai pavyko? Norėdamas tai išsiaiškinti, turėjau atvykti dar kartą.

Grįžau į oro uostą dar kartą

Po kelių dienų grįžau į Maskvą – tik šį kartą vienas. Antrojo vizito metu pradėjau jaustis vienu iš tranzitinės zonos vyresniųjų.

Greičiausiai E. Snowdenas keliauja su keliais nešiojamaisiais kompiuteriais. Jeigu jie sunkūs, vyrukas turi bėdų. Bėdų turėjau ir aš. Tranzitinės zonos laukiamajame vežimėlių bagažui rasti sunku – bet man pavyko. Bėda ta, kad mane visą laiką, kol buvau priverstas jį atlaisvinti, iš paskos įkyriai sekiojo moteris iš Indijos, siekianti vežimėlio.

Vėl ieškojau. Laikrodžiui išmušus pusę pirmos nakties (kelias valandas nebuvo numatytas nė vienas skrydis), užsiregistravau „Capsule“ viešbutyje E terminale – keturioms valandoms užsisakiau mažytį kambarėlį. Ir ten E. Snowdeno nebuvo. Ir nebuvo man grįžus į terminalą 5 valandą ryto.

Svarsčiau, jog geriausias variantas - skrydis į Havaną, lėktuvas turėjo pakilti 14.05 val. Ne paslaptis, jog stebėtojai lėktuvą akylai seka. Prie 22-uoju numeriu pažymėtų vartų D terminale atsidūriau gana anksti. Keli barzdoti vaikinai sukėlė vilčių. O gal vienas iš jų E. Snowdenas? Bet ne, paaiškėjo, jog vienas danas, o kitas – rusas. Priėjau. Jie juokėsi. Danas sakė, kad aš jau antras, užduodantis jam tokį klausimą.

Metas laipintis. Dirbau aš ir senas savo profesijos vilkas, fotografas iš Rusijos. Žiūrėti tikrai buvo į ką – į lėktuvą skubančius žmones, lėktuvo įgulą, terminalo liftą saugumo zonoje, iš kurio, reikalui esant, greičiausiai galima ką nors nugrūsti tiesiai į lėktuvą.

Visą šį reginį, ir, kaip paaiškėjo, mus stebėjo paslaptingas vidutinio amžiaus stambus vyras. Keleiviams laipinantis į lėktuvą, jis kažkam paskambino mobiliuoju telefonu, ispaniškai informavo, jog du asmenys kažką fotografuoja.

Laipinimuisi pasibaigus, ir lėktuvui jau ruošiantis atsiplėšti nuo žemės, priėjau prie to vyruko. Ispaniškai jo paklausiau, ar lėktuve buvo E. Snowdenas. Jis apsimetė nesuprantąs. Pakartojau klausimą. Jis vėl apsimetė nekalbąs šia kalba. To paties paklausiau angliškai. Atsakė nežinąs.

Gal jis iš Venesuelos ar Kubos? Nesakė.

Bent jau mačiau ir pašnekinau tą vyrą. Kol kas su E. Snowdenu to paties padaryti man nepavyko.