Kai pernai prieš rinkimus H. Chavezas nepasirodė susirinkusiai miniai, jo parinktas įpėdinis Nicolas Maduro stebėdamas nusiminusius žmones ištarė: „Kas per painiava.“
Vienintelį kartą per atsitiktinai likusį įjungtą mikrofoną nuskambėję žodžiai išreiškė N. Maduro nepasitenkinimą. Visais kitais atvejais buvęs autobuso vairuotojas rodė ištikimybę ir atsidavimą H. Chavezui ir taip pasiekė politikos aukštumų, rašo telegraph.co.uk.
N. Maduro (50 m.) gali drąsiai vadintis chavista – taip vadinami ištikimi H. Chavezo pasekėjai. Jis juo tapo dar tada, kai H. Chavezas nebuvo prezidentu (juo jis tapo 1999 m.).
Jis susipažino su H. Chavezu 1994 m. – tada tuometinį desantininką išleido iš kalėjimo, į kurį buvo patekęs už nesėkmingą valstybinį perversmą. Įkvėptas H. Chavezo socialistinių ir populistinių idėjų, N. Maduro kovojo už jo laisvę. Pirmųjų vadinamųjų chavistų nebuvo daug – tik N. Maduro ir jo žmona Cilicia.
Kai 1998 m. H. Chavezas laimėjo prezidento rinkimus, N. Maduro prisijungė prie įstatymų leidžiamojo susirinkimo, sudariusio naująją konstituciją. Vėliau jis tapo Nacionalinės asamblėjos pirmininku, 2006 m. – užsienio reikalų ministru.
Ateinančius šešerius metus N. Maduro ištikimai skleidė vadinamojo chavismo idėjas pasaulyje – pasitelkęs asmeninę diplomatiją būrė antiamerikietišką frontą, į kurį pakvietė net prastos reputacijos Zimbabvės prezidentą Robertą Mugabę ir Irano lyderį Mahmoudą Ahmadinejadą.
Kai kurie Venesuelos vyriausybės oponentai baiminasi, kad N. Maduro bus represyvesnis ir netolerantiškesnis už H. Chavezą.
Žinoma, buvimas valdžioje gali jį pakeisti. „Maduro – neišbandytas, sunku pasakyti, kaip tokie individai elgsis, atsidūrę valdžioje, – teigė britų procesorius Victoras Bulmeris-Thomasas. – Netikėkite, jei kas sakys, kad žino, koks Maduro bus prezidentas, ir nepasitikėkite tokiais.“