- Šią žiemą tapome Rusijos visuomenės pasipriešinimo Vladimiro Putino režimui liudininkais. Ar putinizmas pamažu žlunga? Ar jau matyti prošvaisčių?
Sunku pasakyti, ar tai tėra laikinas V. Putino perrinkimo mechanizmo gedimas, ar už viso to glūdi šis tas daugiau. Tai nepanašu į ankstesnes „spalvotąsias“ revoliucijas. Valdžiai po rinkimų daromas spaudimas, gatvėse – demonstracijos, bet nežinome, kas laukia opozicinio judėjimo – ar jis stiprės, ar silps. V. Putinas pastarosiomis savaitėmis dėjo nemažai pastangų, stengdamasis išskaidyti opoziciją.
- Ką manote apie kandidatuojantį į prezidentus milijardierių Michailą Prochorovą? Ar jis tėra putinizmo sudėtinė dalis?
Iki šiol jis buvo tokia dalimi. Įtarimų kelia tai, kad jam buvo leista taip toli nueiti. Ir jam buvo suteikta parama steigiant partiją. Tai oligarchas, kuris, tikėtina, priklauso V. Putino „tinklui“, ir aš spėju, kad jis tikrai yra prie jo pririštas. Tačiau net ir Frankenšteino pabaisa gali išsilaisvinti. Jei M. Prochorovas įgytų pakankamą visuomenės paramą ir patektų į antrą turą, jis galėtų mėginti išsivaduoti iš valdžios gniaužtų ir tapti išties nepriklausomu kandidatu. Neatmesčiau tokios galimybės.
- Ar Rusija yra pakankamai stipri, kad artimiausiu metu įgyvendintų savo ambicingą Eurazijos projektą ir suvienytų buvusią SSRS? Kas laukia Baltijos valstybių, jei Kremliui sektųsi šis sumanymas?
Rusija tikrai yra nepakankamai stipri tam, kad atkurtų buvusią SSRS. Ir nepakankamai stipri tam, kad sukurtų sąjungą, turinčią SSRS bruožų: labai stiprią centrinę valdžią, karinę galią ir pan. Jau nebe komunizmo laikai.
Rusijos valdžiai yra būdinga troškimais grįsta mąstysena ir ambicijos. Galbūt įsivaizduojama, kad juo daugiau bus pareikšta pretenzijų, juo daugiau bus šansų ką nors išlošti. Tikimasi įtraukti kai kurias kaimynines valstybes į Rusijos ekonominę, o galimai ir politinę bei saugumo orbitą. Turiu omenyje pirmiausia Vidurinės Azijos valstybes – Kazachiją, Kirgiziją, Tadžikiją – ir, žinoma, Baltarusiją.
Svarbus vaidmuo Eurazijos projekte tenka Ukrainai. Spręsis esminis klausimas – ar tęsis Ukrainos suartėjimas su Europa ir stiprės jos ryšiai su ES, ar Ukraina su jos prezidentu Viktoru Janukovičiumi, spaudžiama dėl energetikos žaliavų kainų, liks Rusijos įtakos zonoje.
Kalbant apie Baltijos valstybes – nemanau, kad jos patektų į Kremliaus sumanytą institucinę orbitą. Tačiau jos, tikėtina, patirs vadinamosios „minkštosios galios“ poveikį. Tai ypač sakytina apie Latviją ir Estiją, kuriose gyveną gausios rusakalbės tautinės mažumos. Bus stengiamasi pakeisti šių mažumų, kaip ir rusų kalbos, konstitucinį statusą. Taip pat tikėtinas spaudimas energetikos, ekonomikos srityse.
- Savo knygoje „Vakarų griovimas“ Jūs kalbate apie ES susikertančius du požiūrius į santykius Rusiją. „Kietesnio“ požiūrio priešakyje, kai rašėte knygą, buvo, Jūsų manymu, Varšuva ir Vilnius. Tačiau per trejetą metų, praėjusių po knygos pasirodymo, santykiai tarp Varšuvos, Vilniaus ir Maskvos pakito. Kas, Jūsų nuomone, dabar yra to „kietesnio“ požiūrio lyderiai? Ar apskritai tas požiūris išliko?
Dabar nebėra bendros politikos fronto Rusijos atžvilgiu, kuris egzistavo prieš trejetą metų. Nes Lenkija dėl įvairių priežasčių pasirinko glaudesnius ryšius su Rusija. Ji nutarė, kad suartėjimas su Rusija padės jai sustiprinti savo pozicijas ES.
Manau, „kietesnio“ požiūrio lyderio dabar apskritai nėra. Lenkija gali spustelėti kuriais nors klausimais, bet ji nebeturi to intereso, kurį turėjo prieš trejetą metų. Žinoma, padėtis gali kisti tuo atveju, jei grįžęs į prezidento postą V. Putinas imtų elgtis agresyviau. Tačiau šiuo metu Lenkija labiau nei anksčiau pasitiki Rusija ir mažiau jos bijo. Ji užmezgė glaudesnius ryšius su Vokietija ir jaučia jos diplomatinę bei politinę paramą. Varšuva jaučia ir amerikiečių karinį užnugarį. Manau, Lenkija šiuo metu patogiai jaučiasi, nemesdama Rusijai jokio rimtesnio iššūkio.
O dėl europinės lyderystės – atvirai kalbant, nematau jos Europoje ne tik Rusijos, bet ir apskritai jokiais svarbiais klausimais. Net Vokietija susiduria su rimtais sunkumais, kai mėgina imtis lyderystės kai kuriais ES vidaus klausimais. Tad galite įsivaizduoti, kaip sunkiai sekasi koordinuoti ES užsienio politika.
- Ar galime tikėtis stiprios Europos be stiprios ir pripažintos lyderystės? Ar gali Vokietija tapti lydere? O gal Prancūzija – arba jų dviejų tandemas?
Vokietija bijo prisiimti per daug lyderystės. Ji, deja, vis dar neįveikia savo nerimo dėl Antrojo pasaulinio karo. Priimti Vokietijos kaip lyderės vaidmenį ir pripažinti labiau suvienytos euro zonos patrauklumą kai kurias valstybes šiuo metu gali skatinti euro krizės iššūkiai. Tačiau aš nematau pakankamai išreikštos Vokietijos lyderystės. Ir nematau jokios kitos alternatyvos.
Nematau Prancūzijos galimybių ateityje prisiimti lyderystės naštą: ji net nėra ekonomiškai tokia stipri, kaip Vokietija, ir susiduria su nemenkais vidaus ekonominiais sunkumais. Italijoje, kaip matome, siaučia ekonominė krizė, o Didžioji Britanija laikosi atokiau nuo naujų fiskalinių susitarimų.
Lenkija, savo ruožtu, yra nepakankamai stipri, kad būtų tarp pretendenčių į lyderes. Tad Europoje susiklostė tokia padėtis, kai vienos valstybės siekia lyderystės, bet nėra jai pajėgios, o kitos gali būti lyderėmis, bet bijo šito vaidmens. Rezultatas – Europą sukaustęs sprendimų priėmimo paralyžius.
- Ar šitokia padėtis gali ilgai tęstis?
Ji gali tęstis tol, kol tęsis finansų krizė. Ir jei ta krizė užgrius ne tik kai kurias mažesnes ekonomikas, tokias, kaip Graikijos ir Airijos, bet ir didžiąsias ekonomikas, tokias, kaip Italijos ir Ispanijos arba net Prancūzijos, tuomet Europa išgyvens ilgalaikę vidaus stagnaciją.
- Įspėjate dėl galimo Jaltą primenančio pritarimo Rusijos plėtimuisi ir posovietinių valstybių atidavimo Maskvos malonei. Sakote, kad kai kurios Vakarų valstybės šitaip bando įtikti Rusijai. Kurias valstybes turite omenyje?
Pirmiausia – Vokietiją, Prancūziją ir Italiją. Manau, Berlynas, Paryžius ir Roma ypač stengiasi prisitaikyti prie Rusijos reikalavimų. Kitaip tariant, idėjai, kad Ukraina, Baltarusija, Kaukazo ir Vidurinės Azijos valstybės kažin kaip patenka į Rusijos sferą yra pritariama jei ne atviru tekstu, tai bent jau ją patvirtinančiais veiksmais. Taip elgiasi kai kurių – tarp jų ir mano minėtų – Vakarų šalių vyriausybės.
Vakarų šalys susiduria su nuosavomis problemomis, o Rusija leidžia ES nesukti sau galvos dėl posovietinės erdvės, nes Maskva dedasi esanti ją supančių posovietinių valstybių gynėja. Kai ką Vakaruose tokia padėtis visai tenkina: kam nertis iš kailio kuriant tose valstybėse tikrą demokratiją, jei Rusijos prižiūrimos jos gali atrodyti stabilesnės.
Visa tai neliečia Baltijos valstybių, tačiau ir jos gali turėtų problemų, jei bus traktuojamos ne kaip Vidurio Europos dalis, o kaip Europos periferija. Grėsmę joms sudaro atodairos į saugumą ir galimą Rusijos spaudimą stoka.
- Kokie bus santykiai tarp Maskvos ir Pekino? Ar laukia „civilizacijų“ susidūrimas Tolimuosiuose Rytuose, ar veikiau formuosis didžioji Eurazija su Rusija ir Kinija „viename“?
Susidurs interesai. Nežinau, kas per civilizacija būtų Eurazija – tai veikiau Maskvos sugalvotas daiktas. Manau, ateityje matysime kovą, kuriai daug įtakos turės demografinė padėtis: Rusijos gyventojų mažėja, o kinų Primorskij krašte ir Sibire daugėja. Tai daug pasako apie šių teritorijų ateitį. Anksčiau ar vėliau kinai pareikalaus ekonominių teisių ir tam tikrų politinio dalyvavimo galimybių.
Rusija ilgainiui bus priversta užimti gynybines pozicijas. Tai lems ne tik kinų populiacijos augimas, bet ir tai, kad Sibiro rusai, kuriuos Maskva laiko saviškiais, turi stiprią sibiriečių savimonę, kuri skatina stiprėjantį regionalizmo judėjimą. Manau, kad šis judėjimas ilgainiui ims vis labiau dairytis į Kiniją ne tik potencialių rinkų, bet ir potencialios politinės paramos galimai Sibiro autonomijai, o gal net ir nepriklausomybei. Žinoma, kartu stiprinant ryšius su Kinija.
Sibiras – tai didžiulis regionas, reikalaujantis daug investicijų, energijos ir „know-how“. Kinai visa tai turi, o rusai – ne.
- Savo knygoje Jūs pabrėžiate poreikį esmingai stiprinti naujųjų – potencialiai pažeidžiamų NATO narių saugumą ir šitaip pristabdyti Rusijos veržlumą. Kas buvo nuveikta šia krytimi?
Kai kurie svarbūs žingsniai jau žengti, daug ką dar reikės nuveikti. Septynerius metus Baltijos šalys neturėjo joms skirtų NATO gynybos planų, kuriuos dabar turi. Tačiau kol kas jie yra „ant popieriaus“. Manau, artimiausiu metu reikėtų tinkamai pagal tuos planus pasirengti galimam karinės priešpriešos eskalavimui ar išprovokavimui, kurio galėtų griebtis Rusija. Pasirengti reikėtų taip, kad trys Baltijos valstybės galėtų apsiginti ar bent jau savarankiškai priešintis tol, kol į jas bus permestos NATO pajėgos.
Reikia intensyvesnių apmokymų, bendrų Baltijos valstybių ir kitų Europos šalių dalinių formavimo bei didesnio JAV karinio įsitraukimo, kaip Lenkijoje. Baltijos šalyse turi atsirasti JAV karinės galios elementų. Maskvai reikia parodyti, kad į Baltijos valstybių gynybą yra žiūrima rimtai.
Neprognozuoju Rusijos karinės agresijos, tačiau tuo atveju, jei Rusija imtų byrėti arba jei jos visuomenė sukiltų prieš dabartinę valdžią, Maskvos elgesys gali tapti nenuspėjamas. Pasirengimas pagal gynybos planus turi remtis neprognozuojamų veiksmų galimybe.
- Ar Turkija, Jūsų manymu, turėtų tapti ES nare?
Taip – jei tik ji to norės. Kaip žinome, parama narystei ES Turkijoje pastaruoju metu yra sumažėjusi. Gal todėl, kad Turkijai atsibodo laukti kvietimo ir vis sulaukti atmetimo. Tačiau jei ES nori tapti visos Europos galybe, jei ji nori atsinaujinti ir didinti darbingo amžiaus žmonių skaičių senstančioje Europos visuomenėje, kas yra labai svarbu ES ekonomikai, tuomet Turkijos priėmimas yra tiesiog būtinas. Jei tai nebus padaryta, ateityje laukia įvairios įtampos ir konfliktai, panašūs į pastarąjį susikirtimą tarp Prancūzijos ir Turkijos.
Manau, Turkijos priėmimas atitinka ES interesą. Be kita ko, ES nare tapusi Turkija padėtų subalansuoti Bendrijos vidaus gyvenimą, apriboti tokių valstybių, kaip Prancūzija, Vokietija ir Italija galias. Turkija galėtų prisidėti prie įtakų subalansavimo drauge su Lenkija, Vengrija, Rumunija ir Baltijos valstybėmis.