Tokie mūsų mitybos įpročiai ilgainiui turi skaudžias pasekmes mūsų sveikatai ir savijautai“, – tvirtina mitybos profesorius iš Vokietijos Jurgenas Vormannas, Lietuvoje pristatęs visame pasaulyje vis aktyviau aptarinėjamą „rūgščios“ mitybos problemą, rašoma pranešime spaudai.

Žmogaus organizmas siekia pusiausvyros

Daugelį metų rūgščių-šarmų balanso problematiką nagrinėjantis mokslininkas aiškina, kad žmogaus organizmas visuomet privalo išlaikyti rūgščių-šarmų pusiausvyrą tam, kad vyktų normali medžiagų apykaita, būtų užtikrinamos gyvybinės funkcijos.

„Rūgštinančių ir šarminančių medžiagų žmogaus organizmas gauna su maistu ir gėrimais, be to rūgštis gamina ir pats organizmas įvairių procesų metu, pvz. skaidant baltymus aktyviai sportuojant ir pan. Todėl su maistu mes turime gauti pakankamai šarminančių medžiagų, kurios galėtų neutralizuoti rūgštis“, – sako J. Vormannas.

Pasak jo, jeigu su maistu neaprūpiname organizmo šarmais, jis nespėja šalinti rūgščių pertekliaus, kuris pradeda kauptis organizme.

„Pirmieji prastos rūgščių-šarmų pusiausvyros simptomai – žmogus gali pajusti sumažėjusį darbingumą, padidėjusį nuovargį, jautrumą stresui ir skausmui, nuotaikos svyravimus, polinkį į galvos skausmus ar migreną. Išbalansuotą organizmą dažniau puola infekcijos, gali pasitaikyti miego sutrikimų, – teigia J. Vormannas. – Tačiau pavojingiausia, kad ilgainiui rūgščių neutralizavimui organizmas ima naudoti šarminančių medžiagų atsargas iš didžiausio jų sandėlio – kaulų. Kartu su šarminančiomis druskomis iš kaulų pašalinami mineralai (kalcis), jie lengviau lūžta, vystosi osteoporozė.“

Grėsmę kelia netinkama mityba

Pasak profesoriaus, yra kelios priežastys, kurios dažniausiai lemia organizmo parūgštėjimą. Pirmoji ir dažniausia jų – netinkama mityba.

„Deja, bet europietiški maitinimosi įpročiai yra ne kas kita kaip „rūgščių“ dieta. Valgome daug mėsos, dešrų, sūrių, kiaušinių – baltyminio maisto, kuris organizme suskyla iki rūgščių. Gerokai per mažai vartojame skysčių, kurie padėtų pašalinti šias rūgštis bei per mažai suvalgome organizmą šarminančio maisto – daržovių ir vaisių. Ši problema būdinga visai Europai, bet ypač – Centrinei ir Šiaurės. Galbūt tik Pietų Europos šalyse gyventojai suvalgo didesnį kiekį daržovių ir vaisių“, – tvirtina mitybos specialistas.

Tai, kad lietuvių mityboje dominuoja „rūgštinis“ maistas atskleidė ir bendrovės „Pharmhouse“ užsakymu atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa. Ji parodė, kad daugiausia šalies gyventojai valgo mėsos/žuvies, grūdinių ar pieno produktų. Tuo tarpu daržovės dažniausiai tėra garnyras prie pagrindinių patiekalų, o vaisiai – užkandis. Tik 1 iš 5 šalies gyventojų nurodė, jog daržovės ir vaisiai sudaro 50 proc. ar didesnę dalį jų mitybos raciono.

„Iš tiesų lietuviai turėtų aukštyn kojomis apversti savo mitybos įpročius. Tam, kad aprūpintumėme organizmą pakankamu šarmų kiekiu, turėtume suvalgyti 4 kartus daugiau šarminančio maisto, nei rūgštinančio. Tai reiškia, kad mūsų lėkštėje turėtų būti 4 kartus daugiau daržovių ar vaisių nei mėsos, grūdinių, pieno produktų ar desertų. Deja, bet kol kas tokia taisykle vadovaujasi tik 1-2 iš 10-ties šalies gyventojų“, – sako J. Vormannas.

Tiesa, pagal šiuos įpročius lietuviai nėra kuo nors išskirtiniai. „Greitas gyvenimo tempas ir būdas, laiko stoka daugybei žmonių Vakarų šalyse neleidžia užtikrinti sveikesnės gyvensenos pasirinkimo. Vis tik įpročių negalintiems pakeisti vartotojams patarčiau pasidomėti rūgščių-šarmų balansui atstatyti skirtais papildais, kurie aprūpina organizmą šarmais. Svarbu tik žinoti, kad rūgščių šarmų balanso atstatymas nėra momentinis dalykas, tai ne tabletė nuo skausmo – efektas pasiekiamas tik maždaug mėnesį po mėnesio nuo mitybos sutvarkymo ar vartojant papildus“, – teigia J. Vormannas.

Kodėl metame sportus ir nusiviliame dietomis

„Formulės 1“ BMW komandą konsultavęs ir šio automobilių koncerno vadovus iki šiol sveikatingumo mokantis J. Vormannas aiškina, kad rūgščių-šarmų pusiausvyra yra itin svarbi ir pasiryžusiems numesti svorio su dietomis ar intensyviai sportuojantiems.

„Skaičiuojama, kad net 40 proc. pasaulio moterų ir 25 proc. vyrų kasdien stengiasi sulieknėti, o artėjant vasaros, paplūdimių sezonui skaičiai turbūt dar labiau išauga. Tačiau sulieknėti siekiantys žmonės neatkreipia dėmesio į būtinybę palaikyti tinkamą rūgščių-šarmų pusiausvyrą dietų metu. Juk badaujant ar mažėjant svoriui riebalinis audinys skyla į riebalines rūgštis, todėl lėtėja medžiagų apykaita, atitinkamai gali sulėtėti ar netgi visai sustoti ir svorio kritimas. Organizmo terpės nuokrypis į rūgštinę pusę stabdo riebalų metabolizmą. Todėl laikantis dietos mitybos racione turi būti pakankamas kiekis šviežių daržovių, vaisių, jų sulčių ir papildomų šarminių mineralų, kurie palaikytų optimalų medžiagų apykaitos greitį, kad būtų pasiektas maksimalus rezultatas“, – aiškina mokslininkas.

Kaip pavyzdį jis pateikia neseniai su vienu Vokietijos sporto institutu atliktą mokslinę studiją, kuri įrodė, kad žmonės, kurie derino sportą, dietą ir papildomų šarminių mineralų papildus, per 12 savaičių sugebėjo numesti dukart daugiau svorio išsaugant puikią savijautą.

Sporto profesionalams bei intensyviai sportuojantiems mėgėjams J. Vormannas taip pat pataria rūpintis tinkamu rūgščių-šarmų balansu organizme. Mokslininkas aiškina, kad didelis sporto intensyvumas dėl pieno rūgšties, dėl riebalinio audinio skaidymo ir dažnai dėl papildomai naudojamų baltymų ar baltymingos sportininkų dietos taip pat perrūgština organizmą, todėl būtina kuo greičiau papildyti organizmą šarminėmis medžiagomis, kurios parandamos sportuojant.

Srities tyrimai toliau tobulės

Svečias iš Vokietijos pastebi, kad rūgščių-šarmų balanso problematika sulaukia vis didesnio dėmesio iš mokslininkų ir visuomenės. „Nors ši sritis nėra nauja – apie šarmų ir rūgščių santykį kalbama daugiau nei 100 metų, tačiau tik pastarąjį dešimtmetį įvykus sparčiam technologiniam progresui atsirado galimybės identifikuoti tiesioginį balanso efektą organizmui. Tai paskatino šios sveikatos srities evoliuciją, kuri artimiausiais metais tik spartės ir bus vis didesniame dėmesio centre“, – sakė J. Vormannas.

J. Vormannas yra mokslų daktaras mitybos farmakologijoje ir toksikologijoje (Hohenhaimo universitas), taip pat įgijęs biochemijos habilitaciją molekulinės biologijos ir biochemijos institute. Profesoriaus pagrindinės darbo sritys yra biochemija, rūgštinis metabolizmas, organizmo magnio pasisavinimas.