- Esate vienintelė kardiologė Lietuvoje, diagnozuojanti širdies patologijas iki vaiko gimimo. Vadinasi, tai pakankamai specifinė sritis?
- Dar tik ketinant pradėti tokius tyrimus manyta, kad bus žymiai lengviau. Buvome pasiruošę, atlikta daug echoskopijų ne tik naujagimiams, bet ir vyresniems vaikams. Atrodė, kad ir dar negimusio vaiko širdies ultragarsinis vaizdas turėtų būti labai aiškus. Tačiau netrukus supratome, kad yra be galo daug tyrimą sąlygojančių veiksnių.
Visų pirma šis darbas reikalauja daugybės akušerijos žinių – neretai vaisiaus širdies patologija yra nulemta nėštumo komplikacijų, nebūtinai vien tik pačios širdies patologijos. Be to, echoskopuodami žiūrime į įvairiose padėtyse esantį vaisių, juo labiau judantį, plaukiojantį vandenyse, tai irgi apsunkina tyrimą. O dar jei kalbėsime apie motinos pilvo sienelės storį... Matyt, dėl pernelyg didelės srities specifikos daugiau tuo užsiimančių kardiologų ir nėra.
- Daug būsimų mamų mūsų šalyje išgirsta apie įgimtą vaisiaus širdies patologiją?
- Tokių naujagimių nėra daug. Bet problema ta, kad šių sutrikimų diagnostinis kelias yra sudėtingas. Kad nėščiosios atkeliautų iki manęs, pirmiausia reikia jas tyrusių gydytojų akušerių-ginekologų įtarimo dėl patologijos. Stengiamės, kad tokių besilaukiančių moterų laiku diagnozuotume kuo daugiau. Pastaraisiais metais ženkliai daugėja moterų, kurioms reikalinga mano konsultacija dėl įtariamos vaisiaus širdies patologijos, kuri dažniausiai ir pasitvirtina. Šiaip širdies ydos yra vienos dažniausių naujagimių anomalijų. Tik ne visos jos yra sunkios.
Daug jų yra mažiau reikšmingos, nesutrikdančios vaiko širdies darbo ir ilgainiui tiesiog išaugamos. Mūsų užduotis – rasti kritines, gyvybei pavojingas ydas, kurios kūdikiui iškart gimus reikalauja greitų medikų sprendimų. Dalis ydų reikalauja įsikišimo jau pirmosiomis savaitėmis, kitos korekcijos galimos tik vaikui paaugus. Todėl ypač svarbu išskirti naujagimius ir dar negimusius vaikučius, kuriems reikės skubios pagalbos, o kuriuos iš pradžių reikės intensyviai konsultuoti ir prižiūrėti jų augimą.
- Efektyvią pagalbą užtikrinti siekiama specialistus buriant į naują Vaisiaus patologijos centrą.
- Tiek diagnozuojant patologiją, tiek ją gydant komandinis darbas, įvairių sričių specialistų bendradarbiavimas neišvengiamas. Planuojama, kad šiais metais kuriamas Santariškių klinikų padalinys apimtų visus prie su tokiomis anomalijomis gimusių vaikų (ar dar net negimusių) gydymo galinčius prisidėti specialistus: ir akušerius-ginekologus, ir neonatologus, ir širdies chirurgus, ir vaikų kardiologus, ir kitų sričių specialistus, jei aptinkama ir kitų organų anomalijų.
- Kaip būdama vaikų kardiologė atsidūrėte neonatologijos centre?
- Nėra atskiros kardiologijos šakos, kur gydytojas specializuotųsi vien darbui su naujagimiais. Mano atveju tiesiog gyvenimo aplinkybės nubloškė į siauresnę sritį. Rašiau disertaciją apie negimusio vaiko širdies veiklą ir įgimtas ydas, tad teko daug laiko praleisti naujagimių klinikoje. Vėliau daug veiklos buvo glaudžiai susieta su naujagimiais, tad natūraliai kaupėsi patirtis. Be abejo, konsultuoju ir vaikus bei paauglius iki aštuoniolikos metų.
- Šiuolaikinė pediatrija universitetinėse ligoninėse – aukšto lygio, tačiau kaip Vilniaus pediatrų draugijos pirmininkė daugiau nerimo išsakote dėl kokybiškos vaikų sveikatos priežiūros stokos atokesnėse gydymo įstaigose.
- Šiuo klausimu visi mes, pediatrai, esame vieningi, jau keletą metų apie tai kalbame. Nuo pat pradžių nepritarėme pediatrų, kaip institucijos, naikinimui pirminėje grandyje. Žinoma, žmonės gali rinktis pediatrą, bet daugiau tik gyvenantieji didžiuosiuose miestuose, kur tokie specialistai išlikę. Kaimuose, atokiuose rajonuose pagalba vaikams yra kur kas menkesnio lygio ir ne tokia prieinama, kaip turėtų būti. O didžiuosiuose miestuose vakarais, savaitgaliais vaikų ligoninių priėmimo skyriai apgulami pacientų, kurių bėdas turėtų spręsti šeimos gydytojas. Tai – akivaizdus įrodymas, kad situacija nėra teisinga.
- Praėjusią savaitę, minint Pasaulinę sveikatos dieną, sostinės meras jums įteikė padėkos raštą. Svarbu toks įvertinimas?
- Aišku, įvertinimas, pagyrimas žmogui visuomet svarbesnis nei papeikimas. Išties dėkingumo vienodai sulauki tiek bendraudamas su senu žmogumi, tiek su mažu vaiku ar ką tik gimusio kūdikėlio tėvais. Pastaruoju atveju būna dar sudėtingiau, nes padėkoti panorsta platus artimų žmonių ratas. Išties svarbus yra ne tik paciento konsultavimas ir ištyrimas, bet ir gydytojo gebėjimas bendrauti, paaiškinti situaciją. Juk besilaukiančiai moteriai blogą žinią apie jos būsimo vaikelio sunkią širdies patologiją galima pranešti dviem būdais.
Parinkęs vienus žodžius žmogų gali tą pačią akimirką sužlugdyti, o kitu atveju suteikti informacijos kartu nenužudant vilties. Tai, ko gero, ir yra sunkiausias uždavinys. Šitai ir pačiam gydytojui kainuoja nemažai jėgų. Stengiesi koncentruotis į kiekvieną tariamą žodį, pasverti šypsnį ar gestą. Juk kartais žodžių žmogus neatsimins, bet įstrigs bendra reakcija, elgesys. Manau, kad šita nominacija ir apibendrina tuos niuansus, leidžiančius pacientui pajusti ypatingą ryšį ir dėkingumą gydytojui.
Dosjė
VU Vaikų ligų klinikos ir Vilniaus universiteto vaikų ligoninės vaikų kardiologė.
VU Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos lektorė.
Lietuvos pediatrų draugijos sekretorė ir Vilniaus pediatrų draugijos pirmininkė.
Lietuvos vaikų kardiologų draugijos narė.
Vokietijos–Baltijos šalių gydytojų draugijos narė.
Tobulinimasis užsienyje: 2000 m. Vokietijoje, Charite klinikoje.
2001 m. Lietuvos pediatrų draugijos jaunųjų narių metinės premijos laureatė (darbas „Vaisiaus ir naujagimio širdies veiklos parametrų įvertinimas ultragarsu“).
