Jos pasirašė kreipimąsi į sveikatos apsaugos ministrą, ragindamos tobulinti teisinę bazę, kuri neatitinka tarptautinių standartų ir draudžia paslaugas, teikiamas kitose ES valstybėse, rašoma pranešime spaudai.

Nesuprantamu valstybinės institucijos puolimu, rašant skundus ir stabdant Jungtinių Tautų AIDS programos (UNAIDS) remiamus ŽIV prevencijos tikslus, susidomėjo ne tik nevyriausybinės organizacijos ir ES institucijos, atsakingos už narkomanijos bei užkrečiamųjų ligų prevenciją, bet ir organizacijos, ne kasdien susiduriančios su ŽIV ištyrimo tema.

„Tai, kas šiuo metu vyksta, kelia daugybę klausimų apie valstybinių institucijų gebėjimus diegti pažangius metodus bei užtikrinti konstruktyvų pacientų ir sveikatos politikų dialogą“, - sako Lietuvos pacientų forumo ir Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.

ŽIV ištyrimo veiklą Asociacija vykdo nuo 2011 metų, remdamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie turi spragų ir tik iš dalies atitinka naujausias tarptautines PSO rekomendacijas.

„Sukūrėme sudėtingą modelį, kad įtilptume į visus perteklinius rėmus ir Lietuvos žmonės galėtų nemokamai, anonimiškai ir greitai pasitikrinti dėl ŽIV. Lietuvoje šiuo metu yra apie 70000 žmonių, kurie pasinaudojo šia galimybe ir kurie mus taip pat palaiko“, - teigia asociacijos „Demetra“ pirmininkė Svetlana Kulšis.

Vienas svarbių Jungtinių Tautų AIDS programos (UNAIDS) kovos su ŽIV epidemija tikslų yra būtent ŽIV ištyrimas. Tai yra pirmasis esminis „90-90-90“ tikslas, turintis nukreipti ŽIV užsikrėtusius asmenis į veiksmingą gydymą ir priežiūrą, nes tai pagrindinė prevencinė priemonė.

ŽIV ištyrimas ne medicinos įstaigose, yra moksliškai įrodytas efektyvus metodas ne tik tiems, kurie nesilanko medicinos įstaigose, bet ir kitiems bendruomenės nariams, - teigia nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi“ direktorė Jurgita Poškevičiūtė. „Europos ligų kontrolės centras (ECDC) siūlo vykdyti ŽIV testavimą ne medicinos įstaigose, bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, gyventojams patogiu laiku, įskaitant ne darbo valandas, taip palengvinant prieinamumą prie ŽIV ištyrimo. Šių patarimų Lietuvoje kol kas nėra paisoma, - sako ji.

Jai pritaria Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos slaugos programos vadovė Zita Juškienė: „Skirtingoms pažeidžiamoms visuomenės grupėms reikalinga skirtinga pagalbos forma ir todėl ŽIV testavimas turėtų būti prieinamas ne tik poliklinikoje, bet ir kitoje aplinkoje. NVO yra pagalbininkė valstybei ne tik socialinėje, bet ir sveikatos srityje ir rūpinasi pažeidžiamomis žmonių grupėmis, o valstybės institucijos turėtų bendradarbiauti ir padėti tiek „Demetrai“, tiek kitoms NVO, kurios rūpinasi pažeidžiamomis mūsų visuomenės grupėmis, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų prieinamos visai bendruomenei“.

Susirūpinimą esama padėtimi išreiškė ir žmonių, gyvenančių su ŽIV, bendruomenė.