Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos klinikos docentės dr. Jurgitos Plisienės, tai vienas didžiausių iššūkių gydytojams.
– Pasaulyje išgydoma vis daugiau ligų, o širdies ligos tokios dažnos ir lemtingos. Kodėl taip yra? Kokia situacija Lietuvoje?
– Širdies ir kraujagyslių ligų priežasčių daug. Svarbiausios iš jų: rūkymas, kraujospūdžio padidėjimo nepaisymas, padidėjęs cholesterolio kiekis, nesveika gyvensena, netinkama mityba, nervinė įtampa, mažas fizinis aktyvumas.
Net 90 proc. Lietuvos gyventojų cholesterolio kiekis per didelis, bet dažniausiai tik patyrę miokardo infarktą pradeda vartoti vaistus, laikytis cholesterolį mažinančios dietos, o neretas, net ir persirgęs gyvybei pavojingu miokardo infarktu, ir toliau nesistengia kovoti su žalingais įpročiais. Tai ypač pastebima atokesniuose Lietuvos rajonuose, periferijoje.
Situacija po truputį keičiasi į gerąją pusę, vis dažniau matyti sportuojančių ir besirūpinančių savimi žmonių. Visų pirma turime rūpintis, kaip nesusirgti, o ne kaip gydytis. Medicina sparčiai žengia į priekį, atsiranda naujų gydymo būdų, naujų intervencinio gydymo galimybių (pavyzdžiui, vožtuvų įdėjimo, pataisymo operacija neatveriant krūtinės ląstos), daug kalbama apie gydymą kamieninėmis ląstelėmis, genų terapiją. Vis dėlto net ir pažangūs gydymo metodai nepadės, jei žmogus pats savimi nesirūpins.
– Patekote į Lietuvos kardiologijos istoriją – įsteigėte Respublikinės Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centrą. Ar regionui reikėjo tokio centro?
– Šiaurės Lietuvos gyventojų sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis ypač didelis.
Per metus į Respublikinę Šiaulių ligoninę patenka daugiau kaip 500 miokardo infarktu sergančių pacientų, kardiologijos stacionare gydoma daugiau nei 3000 ligonių per metus. Tokio centro su visą parą veikiančiu intervencinės kardiologijos postu Šiaurės Lietuvai labai reikėjo.
Skubiais atvejais (pavyzdžiui, ištikus ūmiam miokardo infarktui ar insultui, atsiradus pavojingų ritmo ir laidumo sutrikimų) pacientai gauna pagalbą čia ir dabar, negaištamas brangus laikas gabenant į kitus centrus. Ir planinė pagalba smarkiai pagerėjo, implantuojami elektrokardiostimuliatoriai, vykdoma šių prietaisų patikra, žmonės ne tik sutaupo laiko, bet ir pinigų, nes nereikia vykti į kitus miestus.
Kardiologijos centro naudą pacientams puikiai iliustruoja skaičiai: 2013 metais mirtingumas nuo miokardo infarkto Respublikinėje Šiaulių ligoninėje buvo 21 proc., 2015 metais sumažėjo beveik perpus ir siekia tik 11 proc. Beje, patys šiauliečiai mano darbą įvertino – išrinko viena iš penkių populiariausių metų šiauliečių (šypsosi).
– Ar kardiologinė pagalba Šiauliuose prilygsta teikiamai, pavyzdžiui, Kauno klinikose? Ar daug pacientų netikslingai skuba į didesnius centrus?
– Jūsų darbo metais Respublikinė Šiaulių ligoninė tapo ir kardiologijos rezidentūros baze, čia patirties semiasi būsimieji kardiologai. Ar nesunku pritraukti į rajoną jaunų specialistų?
– Tai didžiulis įvertinimas ligoninei. Jauni gydytojai rezidentai iš pradžių tikrai nenorėjo vykti į rajoną, laikėsi stereotipų. Po rezidentūros ciklų aštuoni iš aštuonių vėl mielai grįžtų į Respublikinę Šiaulių ligoninę, tai rodo didelę įstaigos kaip geros bazės vertę. Jauni gydytojai netrunka pamatyti, kad ir šioje ligoninėje teikiama aukšto lygio pagalba, kad yra dar geresnių galimybių taikyti žinias. Jie pabrėžia puikias sąlygas tobulėti.
– Statistinis kardiologo pacientas – koks jis?
– Žinoma, statistinis kardiologo pacientas – vyresnio amžiaus (per 60 metų), dažniausiai jį vargina padidėjęs kraujospūdis, yra ne vienas iš mano išvardytų rizikos veiksnių. Tačiau kardiovaskulinės ligos pastebimai jaunėja, turėjome vos 20 metų jaunuolį, susirgusį miokardo infarktu. Ir atvirkščiai, kartais net garbingas amžius netrukdo taikyti patį moderniausią gydymą.
Širdies operacija buvo atlikta 95 metų pacientei, paskui ji išgyveno iki 102 metų. Svarbiausias visų gydytojų uždavinys – nepakenkti, todėl visada apsvarstome naudos ir rizikos santykį.
– Kas svarbiausia norint širdies ligonį grąžinti į visavertį gyvenimą?
– Iššūkių yra labai daug. Vieni jų – sisteminiai: neefektyvi sveikatos apsaugos sistema, blogas finansavimas (ligonių kasos apmoka tik kas ketvirtą kardiologo konsultaciją), sunkios darbo sąlygos ir neadekvačiai maži atlyginimai. Vis dažniau susiduriame su gydytojų perdegimo sindromu ir motyvacijos stoka. Turbūt didžiausius reikalavimus keliame patys sau, stengdamiesi esamomis sąlygomis padaryti viską, kas įmanoma.
Labai svarbus bendradarbiavimas su pacientu, nes gydytojas kardiologas suteikia pradinę pagalbą, o tolesnė ligos eiga priklauso ir nuo šeimos gydytojo priežiūros, ir nuo paties paciento noro, pastangų grįžti į visavertį gyvenimą. Susiduriame ir su nepagrįstais pacientų lūkesčiais, deja, kartais pačios didžiausios pastangos baigiasi tragiškai.
– Kokios pagrindinės kardiologinių pacientų patologijos, kurios sunkiausios?
– Pačios įvairiausios patologijos: pradedant arterine hipertenzija, išemine širdies liga, ritmo sutrikimais ir baigiant širdies nepakankamumu. Didžiausias iššūkis yra skubios situacijos, tokios kaip miokardo infarktas, kai svarbi kiekviena minutė. Kuo greičiau bus atverta užsikimšusi širdies raumenį maitinanti kraujagyslė, tuo didesnė tikimybė, kad raumuo išliks gyvybingas. Sunkūs yra širdies nepakankamumu sergantys pacientai, bet tinkama jų priežiūra, mokymas jau duoda gerų rezultatų.
Džiugu, kad steigiami širdies nepakankamumo kabinetai, kur sunkiems pacientams suteikiama visapusiška pagalba ambulatorinėmis sąlygomis. Svarbiausia – bet kokia širdies liga turi būti kuo anksčiau pradėta gydyti, nes negydoma ji progresuoja, vystosi širdies nepakankamumas.
– Su kokiais kitais specialistais reikia bendradarbiauti kardiologui?
– Universitetinėje ligoninėje labai svarbus bendradarbiavimas su kitais specialistais, konsiliumai ir pan. Kiekviena situacija reikalauja individualaus sprendimo, kai kada tie sprendimai būna sunkūs, pavyzdžiui, iš karto reikia gydyti ne tik kardiologines, bet ir gretutines ligas.
Neseniai buvo operuotas pacientas, kurį gydė kardiologai, konsultavosi su kardiochirurgais, onkologais ir nefrologais, jam atlikta šuntavimo operacija ir kartu pašalintas inkstas. Tokių situacijų būna neretai. Didžiausi kardiologų draugai – kardiochirurgai, su jais aptariame pacientų ligas kasdien.
– Kokie svarbiausi požymiai, kurių negalima ignoruoti, ir būtina nedelsiant kreiptis į specialistą?
– Svarbu atpažinti gyvybei grėsmingas situacijas, pavyzdžiui, ūmų miokardo infarktą. Jei krūtinėje atsiranda stiprus spaudžiantis, deginantis skausmas, kuris gali plisti į ranką, gerklę, jaučiamas silpnumas, pila šaltas prakaitas, kartais pykina, vemiama, būtina kuo skubiau kviesti greitąją pagalbą, nes tai yra miokardo infarkto požymiai.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į skausmą, sunkumą krūtinėje fizinio krūvio metu, tai gali būti širdies kraujagyslių „kalkėjimo“ simptomas. Kiekvienam patarčiau žinoti savo kraujospūdį, cholesterolio (ypač „blogojo“) ir cukraus kiekį kraujyje. Svarbiausios pirmosios dvi valandos nuo skausmo krūtinėje pradžios. Kardiologai jas vadina auksinėmis.
– Su kokiomis reikšmingomis kardiologijos ir klinikinės praktikos naujovėmis teko susipažinti pastaruoju metu?
– Kardiologijos naujienos labiau domina šios srities specialistus, bet svarbu, kokios naujovės aktualios kiekvienam žmogui. Neseniai buvau Šveicarijoje, Davose surengtuose kardiologijos naujovių kursuose, kur daug dėmesio buvo skiriama ir mitybos klausimui. Pasirodo, vienas iš naudingiausių vaisių yra granatas, jis pasižymi stipriu poveikiu kraujagyslėms, slopina uždegimą ir lėtina senėjimą. Rekomenduojama suvalgyti bent vieną granatą per dieną. Įrodyta ir teigiama resveratrolio nauda, jo gausu raudonajame vyne, vis dėlto neskatinu vartoti alkoholio.
– Kodėl medicina? Kodėl kardiologija? Puolėte į patį veiksmo centrą pasirinkdama ir specialybę, ir vėliau darbovietę. Charakteris?
– Medicina – gyvenimo būdas, pomėgis, darbas ir laisvalaikis. Norint tobulėti, reikia nuolat mokytis, skaityti medicinos straipsnius, atnaujinti savo žinias. Bet medicina nepaprastai įdomi sritis, nuolat besikeičianti, nuolat teikianti pačių įvairiausių emocijų, todėl tvirtai tikiu, kad mediku gali būti ne kiekvienas, nes tai – pašaukimas.
Kad būsiu gydytoja, žinojau nuo vaikystės ir vis dar nesigailiu. Nebijau iššūkių, matau, ką galima padaryti geriau. Dirbau Vokietijoje, ten apgyniau disertaciją, todėl galiu palyginti ir su šia šalimi. Šiauliai man davė neįkainojamos administracinės ir klinikinės patirties (ačiū Respublikinės Šiaulių ligoninės ir LSMU administracijai už visapusišką palaikymą), tačiau dar kartą įsitikinau, kad kartu dirbanti ir palaikanti komanda yra svarbiausia. Nebuvo labai lengva, bet stengiausi matyti galimybes, o ne problemas. Apie Šiaulius galiu pasakoti kaip apie savo sėkmės istoriją. Džiaugiuosi, kad Širdies ir kraujagyslių centras yra patikimose rankose (centrui šių metų pradžioje pradėjo vadovauti kardiologė dr. Nora Kupstytė – aut. past.).
Kaunas yra mano alma mater, mano gimtasis miestas ir mano šeima, todėl džiaugiuosi grįžusi. Čia iššūkiai dar didesni, nes šalia klinikinio ir administracinio darbo dar reikia plėtoti ir mokslinę veiklą, rūpintis kolegų rezidentų ir studentų mokymu. Tačiau kai darbas teikia malonumo, jokie iššūkiai nebaisūs.
– Gydytojo darbas reikalauja aukšto intelekto ir fizinių, psichinių jėgų. Ar sutinkate, kad dažnai gydytojo ir paciento santykius apsunkina nepagrįsti įtarimai, abejonės. Ar nemąstėte, kaip reikėtų stiprinti šį ryšį ir gydytojo profesinį įvaizdį?
– Labai svarbus viešosios komunikacijos vaidmuo. Pasigendu žiniasklaidoje informacijos apie sėkmės atvejus, išgelbėtas gyvybes, kvalifikuotą pagalbą. Žinoma, įvairūs skundai, nesėkmės ir dramos sulaukia daugiau dėmesio, pakyla reitingai, na, o gydytojų prestižas niekam neįdomus. Kita vertus, pacientų lūkesčiai ir reikalavimai dažnai būna nepagrįsti.
Gydytojai gali tik pratęsti gyvenimą, pagerinti jo kokybę, bet žmonės mirtingi. Nė vienas gydytojas sąmoningai nepakenks pacientui, tačiau būna sudėtingų situacijų, klastingų ligų, kai gydytojai, deja, negali padėti. Ypač dažnai susiduriame su nuomone, kad mirštama ne nuo ligų ir amžiaus, o nuo gydytojų klaidų. Gaila, kad toks sunkus, atsakingas, reikalaujantis daug metų mokytis darbas Lietuvoje taip nuvertintas ir finansine, ir moraline prasme. Tad pacientams linkiu teigiamo požiūrio ir pagarbos, o medikams – kantrybės ir ištvermės.
– Kalbant apie ištvermę, pastarasis karjeros etapas nebuvo lengvas: šeima – Kaune, Jūs – Šiauliuose... Kas padėjo nepalūžti?
– Žmonės, kurie sako, kad galima sėkmingai suderinti karjerą ir asmeninį gyvenimą nieko nenuskriaudžiant, arba meluoja, arba iš tiesų nesuderina. Pirmiausia esu dėkinga savo vyrui Evaldui, kuris labai palaikė ir buvo supratingas. Jis prisiėmė ir mūsų aštuonmetės dukters priežiūrą, rėmė mane psichologiškai. Tikrai labai daug savęs atidaviau darbui ir kartu atėmiau iš šeimos. Reikėjo didelių bendrų pastangų šiam etapui įveikti.
– Kaip padedate sau nepersitempti, atgauti jėgas?
– Daug sportuoju, beveik kasdien iškart po darbo. Einu į sporto klubą, bėgioju Panemunės šile. Mano vyras buriuoja. Nėra geresnio atsipalaidavimo, kaip išplaukti jachta, be jokių ryšio priemonių, skambučių, interneto – vien tik jūra. Turime bendraminčių, tai klubas „Ambersail“, su jais praleidžiame daug laiko, daug keliaujame.
